Julijaus kalendorius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Julijaus kalendorius – laiko matavimo sistema, pagal kurią metus sudaro 365 dienos, o kas keturis metus yra keliamieji metai, kuriuos sudaro 366 dienos. Sistemą sukūrė Julijus Cezaris. Tačiau ši sistema turi trūkumą, kadangi, kad pagal ją apskaičiuoti laiką teisingai, metai turėtų iš tikrųjų turėti 365,25 dienos. Tačiau išties metai turi maždaug 365,2422-365,2424 dienos, tad pagal Julijaus kalendorių kas 128 metus susidaro viena diena per daug ir kalendorius atsilieka nuo realių metų laikų. Dėl šio netikslumo popiežius Grigalius patvirtino kalendoriaus reformą ir nuo 1582 m. vasario 24 d. įvedė patikslintą Grigaliaus kalendorių. To prireikė, kadangi skirtingose vietos velykų data buvo skaičiuojama skirtingai: vienur pagal tikrą saulėgrįžos datą, o kitur pagal tą, kuri ji turėtų būti, tačiau nėra dėl kalendoriaus netikslumų. Grigaliaus kalendoriaus steigimo metu kalendorius jau buvo atsilikęs per 10 dienų, todėl jos buvo panaikintos „laikrodį“ pasukant per 10 dienų į priekį. Julijaus kalendorių katalikiškos šalys panaikino pirmiausia, vėliau ir protestantiškos, o stačiatikiškos – kai kurios tik XX amžiuje. Stačiatikių bažnyčios Julijaus kalendorių naudoja ir dabar, todėl stačiatikių ir katalikų velykų data kai kada skiriasi.
Julijaus kalendorių įvedė Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris, kurio garbei jis ir pavadintas. Paskutiniai romėniškojo kalendoriaus metai buvo 46 m. pr. m. e., tačiau jie buvo ilgiausi žinomi metai žmonijos istorijoje, kadangi Cezaris, atlikdamas kalendoriaus reformą, nusprendė atsiliekantį romėnišką kalendorių „pastumti“ link tikrovės (pagal egiptiečių Saulės kalendoriaus modelį) ir pridėjo prie buvusių 355 dienų 90 užsilikusių (iš viso – 445 dienos metuose). Kalendoriaus idėją Cezaris perėmė iš Aleksandrijos astronomų.
