Kambodžos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kambodžos istoriją – galima suskirstyti į 5 periodus:
- Senovės istorija
- Viduramžių periodas
- Kolonijinis periodas
- Nepriklausomybė, okupacija ir pilietiniai karai
- Dabartis
Turinys |
[taisyti] Senovės periodas
Ankstyviausieji keramikos radiniai Kombodžos teritorijoje datuojami 4 tūkst. pr. m. e., tačiau apie gyventojus žinoma labai nedaug. Nuo naujosios eros pradžios kinų pirklių aprašymuose minima centralizuota karalystė Mekongo deltoje – Funanas, kurioje, kaip ir visoje Pietryčių Azijoje, dominavo indų kultūros įtaka (induizmas, theravados budizmas, sanskrito, vėliau – pali kalba, budistinės džatakos, epinės poemos Mahabharata ir Ramajana, politinės idėjos). Išvystytos irigacijos dėka buvo pasiektas aukštas žemės ūkio lygis (trys ryžių derliai per metus). III-V aa. Funano valdovai siusdavo dovanas Kinijos imperatoriui, kuris jas vertino kaip duoklę. Nuo VI a. yra epigrafika sanskrito, nuo VII a. – khmerų kalba. VII-VIII aa., suirus Funanui, atsirado daug valstybių, kurių didžiausia buvo Čenla, apjungusi nemaža dalį šiuolaikinės Kombodžos, Vietnamo, Laoso ir Tailando. Yra išlikusių šio laikotarpio architektūros ir skulptūros paminklų.
[taisyti] Viduramžių periodas
Kombodžos „aukso amžiumi“ laikomas IX-XIII a. periodas, kada Kombodža darė didžiulę kultūrinę ir politinę įtaką visai kontinentinei Pietryčių Azijai. IX a. pradžioje princas Džajavarmanas II įkūrė valstybę Kambudžą, kuri pastoviai kovojo dėl įtakos pusiasalyje. Jasovarmanas I (valdė ~ 890-910) pastatė Jasodarapuro miestą, kuris buvo Kombodžos sostine iki XV a., ir pradėjo Angkoro – miesto ir šventovių komplekso – statybą. Suryavarmano II (valdė apie 1113-1150) laikais Angkore pastatyta Višnaus šventovė Angkor Vat – vienas įspūdingiausių ir didžiausių išlikusių kulto pastatų pasaulyje, Kombodžos simbolis, pavaizduotas dabartinėjė valstybinėje vėliavoje. Kambudža ypač suklestėjo Džajavarmano VII (valdė ~ 1181-1218) laikais, kada ji tapo didžiausia valstybe Indokinijos pusiasalyje.
Po jo mirties vidinė kova dėl valdžios, vasalų separatizmas, kaimynų tajų invazijos (1369, 1389 ir 1431 užėmusių Angkorą) apkarpė K. teritoriją ir sumažino jos reikšmę. Angkoras buvo apleistas, sostinė perkelta į Phnom Penhą, tapusį reikšmingu prekybos centru. Khmerams pavyko trumpam atsigauti XVI a., kada tajai buvo įsivėlę į karus su Birma (dabar Mianmaras), tačiau dėl sustiprėjusio galingesnių kaimynų Anamo (Vietnamas) ir Siamo (Tailando) spaudimo iškilo grėsmė valstybės išlikimui. Kombodžos valdovai mėgino balansuoti tarp šių valstybių, tačiau pasekoje tapdavo vieno ar kito vasalu. Pietus (šiuolaikinio Ho Chi Minho apylinkes) ir Mekongo deltą kolonizavo vietnamiečiai, dvi šiaurines provincijas aneksavo Siamas.
[taisyti] Kolonijinis periodas
Siekdamas išvengti galutinio šalies padalinimo, 1863 m karalius Norodomas pasirašė sutartį su Prancūzija, kuri jau buvo įsitvirtinusi Vietname, ir Kambodža tapo jos protektoratu. 1884 prancūzai privertė Norodomą pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Kambodža tapo Prancūzijos kolonija, o 1887 m buvo prijungta prie prancūzų valdomos Indokinijos ir neteko autonomijos, nors formaliai monarchija nebuvo likviduota. Prasidėjusius sukilimus provincijose prancūzai greitai numalšino. Prancūzų dėka Kambodža nebuvo padalinta tarp Vietnamo ir Tailando (pastarasis net buvo priverstas 1907 m grąžinti dvi provincijas), prasidėjo šalies modernizacija: buvo tiesiami asfaltuoti keliai, geležinkelis nuo Pnom Penho iki Siamo sienos, steigėsi kaučiuko plantacijos, įkurtas budistinių studijų institutas, vėl atrastas ir pradėtas restauruoti Angkoras, pradėti leisti laikraščiai, žurnalai, knygos. Nors kolonijinė modernizacija, kaip ir visur, turėjo elitinį pobūdį, tačiau ūkinis pakilimas, švietimas, teisėtvarka pakeitė šalies vaizdą, atnešė naudos ir platesniems gyventojų sluoksniams. Dėl šių priežasčių Kambodžos antikolonijinis khmerų nacionalizmas pradėjo formuotis vėlai ir neįgijo platesnio masto.
[taisyti] Antrajo pasaulinio karo laikotarpis
Antrojo pasaulinio karo metais, japonams leidus, Kambodžoje šeimininkavo kolaboracionistinė Vichy valdžia. Japonams pasitraukus, ji išsibėgiojo, ir Kambodža keletą mėnesių buvo faktiškai nepriklausoma. Tačiau sąjungininkai atstatė Prancūzijos kontrolę, ir karaliumi paskyrė princą Narodomą Sihanouką (g. 1922). Šis aktyviai pradėjo reikalauti nepriklausomybės. Nors platesnio antiklonijinio judėjimo, skirtingai nei Indijoje, Birmoje ar Indonezijoje, čia nebuvo, Prancūzija 1946 m. suteikė savivaldą, 1947m. paskelbė konstituciją, 1949m. pripažino Kambodžos nepriklausomybę Prancūziškosios Sandraugos sudėtyje, 1953 11 09 – suverenitetą, ir išvedė savo kariuomenę.
[taisyti] Nepriklausomybė, okupacija ir pilietiniai karai
[taisyti] Komunistų valdymas
1954 į Kambodžą įsiveržė Vietnamo komunistų (Viet Min pajėgos). Ženevos konferencija, ieškodama būdų sureguliuoti Indokinijos konfliktą, patvirtino buvusių kolonijų (Kambodžos, Vietnamo, Laoso) nepriklausomybę. Kambodžos vadovu buvo pripažintas Sihanoukas, Viet Minho daliniai buvo išvesti. Tais pačiais metais Kambodža pasitraukė iš Prancūzijos Sandraugos ir buvo priimta į JTO. 1955 03 Narodomas Sihanoukas užleido sostą savo tėvui ir sukūrė Liaudies socialistinę partiją. Laimėjęs rinkimus, autoritariniais metodais valdė šalį kaip ministras pirmininkas, o po tėvo mirties 1960 – kaip valstybės vadovas. Opozicinė veikla buvo uždrausta, tik džiunglėse Vietnamo pasienyje kompartijos sekretorius, buvęs inžinierius ir prancūzų kalbos mokytojas Saloth Sar (vėliau žinomas Pol Poto vardu) kūrė militarizuotą komunistų organizaciją. Įpratę bijoti galingesnių kaimynų (šiuo atveju – Vietnamo ir amerikiečių), khmerai apie 10 metų siekė ir sugebėjo išsaugoti neutralitetą. Tačiau ši politika nebuvo nuosekli: paskatintas de Gaulle’o pavyzdžio, 1965 m. Sihanukas nutraukė santykius su JAV ir slapta leido Šiaurės Vienamo daliniams ir Vietkongo partizanams naudotis K. teritorija, vykdant karines operacijas Pietų Vietname. 1969-1970 JAV aviacija bombardavo Kambodžos pasienio ruožą, per kurį ėjo vadinamasis Ho Chi Minho takas – svarbiausia paramos Pietų Vietnamui arterija. Tai savo ruožtu sustiprino Kambodžos vidurinių klasių antivakarietiškas nuostatas ir paskatino Pol Poto komunistus, kuriuos Sihanukas vadino raudonaisiais khmerais (pranc. Khmer Rouge), pradėti sukilimą.
[taisyti] Lon Nolo perversmas
Amerikiečiams remiant, Nacionalinės asamblėjos rinkimus 1966 laimėjo dešinieji. Provincijoje plečiantis kairiųjų maištui, 1969 07 režimas atkūrė diplomatinius santykius su JAV, stiprino represijas. Sihanuko autorititetas smuko: 1969 08 premjeru buvo paskirtas proamerikietiškas gynybos ministras gen. Lon Nolas, kuris netrukus, 1970 03, Sihanukui derantis Makvoje dėl vietnamiečių intervencijos, įvykdė karinį perversmą. Sihanukas Pekine suformavo Jungtinį Kambodžos liaudies frontą ir vyriausybę tremtyje.
[taisyti] Khmerų respublika
Kovai prieš Vietnamo komunistų pajėgas (apie 50 tūkst. kariškių) 1970 04 buvo įvestos JAV ir Pietų Vietnamo pajėgos. Užsienio intervencijos sąlygomis labai susitiprėjo raudonųjų khmerų įtaka.
1970 10 09 Kambodža paskelbta Khmerų respublika. Naujojo režimo padėtis buvo kebli: šalyje šeimininkavo vietnamiečiai, iš Vietnamo sugrižę khmerų armijos likučiai, „raudonieji khmerai“ ir JAV aviacijos remiami Pietų Vietnamo daliniai. Lon Nolas, pagal 1972 m. priimtą konstituciją tapęs prezidentu, siekė normalizuoti padėtį militarinėmis priemonėmis, padidino armiją nuo 30 tūkst. iki 300 tūkst. Su JAV 1973 pasirašytos paliaubos, ir amerikiečiai pasitraukė. Tačiau pilietinis karas tęsėsi, Pol Poto ir Ieng Sary „raudonieji khmerai“, nežiūrint JAV aviacijos antskrydžių, 1973 užėmė daugiau nei pusę Kambodžos teritorijos. Dėl karo veiksmų pabėgėlių srautai plūdo į miestus, ypač į sostinę, kur dar laikėsi JAV remiama Lon Nolo valdžia. Tačiau amerikiečiams pasitraukus iš Pietų Vietnamo, 1975 01 01 Khmer Rouge pradėjo plataus masto puolimą ir po kelių mėnesių sunkių kautynių 04 17 privertė Lon Nolo vyriausybę kapituliuoti.
[taisyti] Demokratinė Kampučijos respublika
Raudonieji khmerai valdė 4 metus. Jie paskelbė Demokratinę Kampučijos respubliką ir pradėjo masinę miesto gyventojų evakuaciją į kaimus, siekdami tokiu būdu išspręsti maisto problemą. Tačiau tūkstančiai mirė nuo bado, dar daugiau buvo sušaudyta dėl ryšių su ankstyvesniu režimu.
[taisyti] Pol Poto valdymas
1976 priimta nauja konstitucija, paskelbusi Demokratinę Kampučiją komunistine liaudies respublika. Sihanukas buvo priverstas atsistatydinti ir fakiškai atsidūrė namų arešte. Ministru pirmininku tapo Pol Potas. Jo režimas buvo bene radikaliausias XX a. totalitarinis režimas, siekęs per trumpą laiką sukurti komunistinę respubliką. Valdžia uiždraudė religiją, privačią nuosavybę, sukolektyvino žemės ūkį, nacionalizavo užsilikusias gamyklas, uždarė laikraščius, mokyklas, ligonines, parduotuves, valstybines įstaigas, bankus, sunaikino transporto priemones ir paskelbė ambicingą 4 metų planą. Žmonės buvo sušaudomi dėl menkiausios priežasties ar įtarimo: už tai, kad anksčiau vertėsi verslu arba buvo valstybiniais tarnautojais, už tai, kad nešiojo akinius, kad apverkė mirusius artimuosius. Neretai buvo sušaudomi net režimo šalininkai, nesugebėję demaskuoti pakankamai daug kontrrevoliucionierių”. Apytikris nužudytų bei mirusių skaičius nežinomas, skirtingais įvertinimais 1975-79 žuvo nuo kelių šimtų tūkstančių iki 3 mln. žmonių, dažniausiai nurodoma apie 1-1,5 mln. žuvusių iš bendro 7 mln gyventojų skaičiaus.
[taisyti] Vietnamo įsiveržimas, Kampučijos Liaudies Respublika
Užsienio politikoje Kambodža orientavosi į Kiniją ir tai labai sukomplikavo santykius su Vietnamu, palaikiusiu glaudžius ryšius su Sovietų Sąjunga. Raudonieji khmerai sunaikino partijos narius, kurie praeityje buvo pasitraukę į Vietnamą. Netrukus tarp dviejų šalių prasidėjo ginkluoti susidūrimai, kurie ypač sustiprėjo, Vietnamui paskelbus planą sukurti Indokinijos federaciją. Pnompenis 1977 12 nutraukė diplomatinius santykius su Hanojumi. Tai nulėmė raudonųjų khmerų režimo likimą: provietnamietiškas Khmerų nacionalinio išsigelbėjimo jungtinis nacionalinis frontas, remiamas Vietnamo kariuomenės (apie 100 tūkst. kariškių) 1978 m viduryje įsiveržė į Kambodžos teritoriją, o metų pabaigoje pradėjo plataus masto intervenciją. 1979 01 07 vietnamiečiai užėmė Phnom Peną ir valdyti paskyrė Hemg Samrino vyriausybę, sudarytą iš Gelbėjimosi fronto vadų; buvo įvesta vienpartinė sistema (Kampučijos liaudies revoliucinė partija, KLRP). Šalis buvo pavadinta Kampučijos Liaudies Respublika, tačiau daugumas pasaulio valstybių bei JTO nepripažino jos vyriausybės. Apie 0,5 mln khmerų – komunistų ir inteligentijos – pasitraukė į Tailandą ir kitas šalis. Beveik visą sekantį dešimtmetį vyko karas tarp pasitraukusių į kalnus raudonųjų khmerų (apie 35 tūkst. karių), vyriausybinės kariuomenės likučių ir vietnamiečių. Nežiūrint karo, atsidarė mokyklos, vienuolynai, leista privati nuosavybė.
Sihanukui vadovaujant, 1982 prieš vietnamiečius susivienijo trys pagrindinės rezistencijos grupės, egzilyje sudaryta vyriausybė, kurią pripažino JTO.
Spaudžiant tarptautinei bendrijai ir sumažėjus Sovietų paramai, 1987 Paryžiuje prasidėjo daugiašalės derybos, 1989 Vietnamas sutiko išvesti savo okupacinę kariuomenę. Derybų eigoje atsisakyta komunistinių principų, vėl pakeistas šalies pavadinimas (į Kambodžos valstybę), liberalizuota ekonomika. 1991 10 Paryžiuje pasirašyta taikos sutartis. Buvo paleisti politiniai kaliniai, paskelbtos politinės laisvės, sudaryta koalicinė Aukščiausioji nacionalinė taryba, įvesti JTO taikdariai bei funkcionieriai, kurie vadovavo laikinajai administracijai.
[taisyti] Kambodžos karalystė
1993 rinkimuose į Nacionalinę asamblėją 58 vietas iš 123 laimėjo rojalistinė partija, buvo sudaryta koalicinė vyriausybė. Ji 1993 09 priėmė naują konstituciją ir atkūrė konstitucinę monarchiją (Kambodžos karalystę), sostą vėl užėmė Narodomas Sihanoukas. Raudonųjų khmerų ginkluotas pasipriešinimo judėjimas pamažu susilpnėjo, skilo, sukilusioji grupė nuvertė ir 1997 areštavo Pol Potą, kuris sekančiais metais mirė. Raudonųjų khmerų likučiai pasidavė 1999 m.
Tarp beveik 40 partijų įtakingiausiomis tapo ministro pirmininko Hun Seno vadovaujama Kambodžos liaudies partija ir rojalistinė FUNCINPEC. Jos 123 vietų asamblėjoje 1998m. rinkimuose gavo atitinkamai 64 ir 43, 2003 m – 73 ir 26 vietas. Sirguliuojantis karalius Norodomas Sihanukas 2004 10 07 atsistatydino, pasilikęs sau titulą „Didysis Herojiškasis Karalius“, sostą užėmė jo sūnus Norodomas Sihamoni.
[taisyti] Dabartis
Po Antrojo pasaulinio karo K. išgyveno bene dramatiškiausią istoriją Azijoje. Pastaruosius 10 metų šalis pamažu atsigauna, ir, likdama agrarine bei viena skurdžiausių, pagal gyvenimo lygį lenkia Uzbekistaną, Mjanmarą, Nepalą, Tadžikistaną, daugelį Afrikos šalių. K. palaiko normalius santykius su visomis kaimyninėmis šalimis, 1998 metais K. priimta į ASEAN, dalyvauja svarbiausių tarptautinių organizacijų veikloje, Angkor Vato dėka vėl tapo turistų traukos objektu.
[taisyti] Šaltinis
- Chandler, A History of Cambodia, Boulder: 1992, 2000;
- B.Kiernan, How Pol Pot Came to Power: Colonialism, Nationalism, and Communism in Cambodia, 1930-1975. Yale University Press, 2nd ed., 2004
