Kinų-tibetiečių kalbos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kinų-tibetiečių kalbos – kalbų šeima, kurią sudaro apie 250 Rytų Azijoje vartojamų kalbų. Pagal kalbančiųjų skaičių ši šeima nusileidžia tik indoeuropiečių kalboms. Daugelio šių kalbų savybė yra tonai.
[taisyti] Klasifikacija
- Kinų kalba (jos tarmės dažnai laikomos atskiromis kalbomis) ir jai artima dunganų kalba
- Tibetiečių-birmiečių kalbos
- Kamarupų (vartojamos Šiaurės Rytų Indijoje)
- Kukių-činų-nagų kalbos
- Aborių-mirių-daflų kalbos
- Bodų, garų kalbos
- Himalajų
- Mahų-kirančių kalbos (įskaitant nevarų ir magarų kalbas)
- tibetiečių-kinaūrų kalbos (įskaitant tibetiečių ir lepčių kalbas)
- Kiangų (tangutų) kalba
- Kačinų kalba
- Lolų, birmiečių ir nasių kalba
- Karenų kalba
- Bajų kalba
- Kamarupų (vartojamos Šiaurės Rytų Indijoje)