Kuosėnai (Kupiškis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kuosėnai
[[Image:|270px]]
Artimiausias miestas
Savivaldybė	Kupiškio rajonas
Seniūnija	Kupiškio seniūnija
Gyventojų skaičius	36 (2001 m.)

Kuosėnai – kaimas centrinėje Kupiškio rajono dalyje, 6 km į šiaurės rytus nuo Kupiškio.

KUOSĖNŲ KAIMAS

Kuosanų ulyčioj statysma bažnyčių, Mat vargonininkų turim išmokintų - Stančiko Untonas gros unt kastantinkos.

Taip sakydavo, tiksliau deklamuodavo kuosėniečiai. Toje baladėje sakoma, kad šliūbą duos stambus, aukštas bei tvirtas iš liemens ir stuomens kaimo vyras Antanas Dravidžius, o zakrastijonu bus Dundulio Kaziukas, nes per laidotuves ar atlaidus, aprėdytas balta kamža, dažnai nešdavo kryžių. Bažnyčia turėjo stovėti pas ulyčios Dundulį.

Kuosėnų kaimas įsikūręs vidurkelyje tarp Kupiškio ir Skapiškio jei važiuosime senuoju vieškeliu. Tai buvęs karališkasis kaimas, kuriam nereikėję eiti baudžiavos.Knygoje “Kuosėnai“ Palma Stančikaitė rašo, kad 1940 m. kaime buvo 36 kiemai, jie turėjo apie 500 ha dirbamos žemės. Kuosėnuose gyveno 150 žmonių. Žemės kuosėniečiai turėjo labai nevienodai.

Stambiausi ūkininkai buvo: Antanas Ridikas valdė beveik 60 ha žemės, kurios pusė buvo krūmai, o Antanas Madeikis – virš 30 ha. Dešimt ūkininkų valdė apie 20 ha. Žemės.Tai J. Stukas, N. Jonušys, A. Dravidžius, D. Puronas, J. Grigas, J. Jonušys, P. Čiurlys, P. Purėnas, K. Gudelis, P. Dirda. Septyni ūkininkai turėjo po 13 -15 ha. Tai P. Grigas, J. Grigas, K. Alekna, A. Jurgelionis, A. Dundulis, J. Dundulis, V. Kavoliūnas. Dešimties ūkininkų žemės plotai siekė 8 -11 ha. Tai J. Gudas, J. Ridikas, A. Jankevičienė, J. Ridikas, A. Jakšys, A. Grigas, J. Stančikas, A. Žilys, E. Savičiūnienė, J Dundulis. Po 5 -7 ha.žemės turėjo penki valstiečiai, tai A. Gudas, O. Ridikienė, J. Jonušys, J. Tunkevičius, B. Juškienė. Dviem hektarais tenkinosi L. Jokubka, O. Kaupaitė. Žemės neturėjo I. Mažeikis ir Magdutė Tarabavičienė (Bogulienė).

Mažažemiai gyveno Kuosėnėliuose, Kuosėnų kaimo šiaurės – vakarų kampe. Jie iš dvaro žemės buvo gavę po tris desincinas ir keletą hektarų bendrų ganyklų. Kuosėnėlius dažnai vadindavo Šikopka. Sakydavo “ainu Šikopkon madaus pirkt”. Šikopkiečiai, turėdami mažiau žemės vertėsi pagalbiniais verslais, kas laikė bites, kas siuvo ar gamino ūkio rakandus.

Povilas Čiurlys (autoriaus tėvas) jau turėdamas virš 90 metų pasakojo, kaip po pirmojo pasaulinio karo iš gatvinio kaimo kėlėsi į vienkiemius ir dalijosi žemę. Iki 1924 m. kaimas turėjo rėžinę trilaukę sistemą. Kiekviename lauke, pagal valdomą žemės kiekį, turėjo atitinkamo pločio rėžį, kai kur vadinamą šmyžių. Kieno rėžis buvo siauras apie tokį sakydavo: toks jo ir šmyžius, kad paimi ir permyži.

Keldamiesi į vienkiemius žemę dalinosi gana paprastai bet išmintingai. Matininkai valstiečiams buvo kaip dievai. Jie visą kaimo žemę suskirstė sklypais. Jei nori žemę gauti prie sodžiaus, kur jį geriau įdirbta, gausi 10 ha, o galulaukėje, kur buvo ganyklos gali gauti net 25 ha. Bet gi dalinantis galima susipešti. Kad to išvengti buvo daroma taip. Matininkas praneša, kad siūlomas sklypas 25 ha plotu. Klausiama kas pageidauja. Pakyla penkios valstiečių rankos. Matininkai pareiškia, kad sklypo plotas mažinamas iki 23 ha. Pakyla mažiau valstiečių rankų. Sklypo plotas mažinamas dar kartą iki 22 ha. Ir taip mažinama iki tol kol pakyla tik viena ranka. Tas valstietis eina pasirašyti dokumentų, o likusius sklypus varžytinių būdu dalina toliau.Visi kaimo žėmės dalinimo planai buvo baigti 1923 m., tiesiog nuostabūs tempai lyginant su dabartiniais vargais tvarkant žemelės reikalus.

Klausėme ar nebuvo gaila palikti seniau gyventos vietos? Pasirodo, kad pirmiausia persikėlė tie valstiečiai, kurių trobėsiai pirmo pasaulinio karo metu buvo sudegę. Kiti pamatė, kad jiems visai nebloga gyventi viensėdyje. Nereikia gyvulių varyti toli į ganyklas, esančias už kelių kilometrų. Vištos nelenda į kaimynių daržus. Kaimynės nebesipyksta dėl tų vištų. Paprasčiau šeimyną maitinti, nes dirbama netoli namų. Taigi valstiečiai įsitikinę viensėdžio privalumais pradėjo keltis. Persikėlimo spartą reguliavo meistrų galimybės. Būdavo sudaromi lyg ir persikėlimo grafikai. O darbų būdavo daug. Padaryti pamatus mediniams pastatams naujoje vietoje, iškasti šulinį. Išardyti, pervežti, vėl surinkti medinius pastatus, suplūkti molio sienas tvartams. Po to uždengti visiems pastatams šiaudinius stogus, Darbų užtekdavo trims keturiems metams.

Vyrai sakydavo, kad vienkiemiuose moterys mažiau plepėdavo su kaimynėmis, nes būdavo tolokai viena nuo kitos, mažiau bardavosi dėl tų vištų. Tarp kitko tuo metu moterys visiškai navartojo keiksmažodžių, nes pristigusios argumentų pakeldavo sijonus ir parodydavo viena kitai nuogus užpakalius, nes be sijonų daugiau nieko nenešiojo. Tai buvo svariausias argumentas, o ginčas išsemtas, nes moteris parodžiusi savo grožybę, lyg susigėdusi slėpdavosi troboje.

Lietuvos neprigulnybę gynė ir Kuosėnų kaimo vyrai. Savanoris Petras Čiurlys (autoriaus dėdė) kovojo ties Širvintais ir žuvo. Apie tai parašyta Petro Rusecko ”Savanorių žygiuose”. Žuvusių karių skyriuje įrašytas 7 pėstininkų pulko eilinis Petras Čiurlys. Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis iš Kauno skirstymo punkto naujokai ir savanoriai, jų tarpe ir P. Čiurlys 1919 m. rugpjūčio mėn. paskirti į 7-to pėstininkų ŽK (Žemaičių kunigaikščio) Butegeidžio pulką. Ginti Lietuvos nepriklausomybę P. Čiurliui teko tik pusę metų.

Palaidotas jis Ukmergės kapinėse kartu su 36 žuvusiais kovų draugais. Žuvusiems, iš granito luitų, pastatytas paminklas. Viršutinėje jo dalyje iškaltas skydas su dviem sukryžiuotais kardais, skydo viduryje Vyčio kryžius. Žemiau užrašas:

ŽUVUSIEMS / UŽ TĖVYNĖS / LAISVĘ / 1919–1921 Ant granitinės plokštės, vidurinėje paminklo dalyje iškalta: A t A DIDVYRIAI ! /Amžius garbins jus lietuviai ir lietuvės, / Kad jūs ėjot pareigas šventai,/ Kad jūs darbo pabaigtuvės,/ Yra garsūs Širvintai/ / Žuvusiems kovos draugams/ Butegeidiečiai/

Ant antkapinio cementinio kryžiaus užrašyta: / A t A/ 7 P.P. EILINIS / PETRAS ČIURLYS/ 1920 – II – 4 /

1919 m. savanoris Petras Purėnas baigė DLK Vytauto Aukštųjų karininkų kursus. Turėjo majoro laipsnį. Tarnavo karininku Kaune, Kedainiuose, Linkaičiuose. Vėliau ūkininkavo gimtajame Kuosėnų kaime. P.Purėnas kartu su žmona Eugenija buvo geriausiai išsilavinę žmonės Kuosėnuose, mokėjo po kelias kalbas. Pas juos žmonės eidavo prašyti patarimų, išversti iš užsienio gautus laiškus. Gerai sutvarkyti sodybą P. Purėnas iki karo nebespėjo, o karo metu ir pokaryje ne apie sodybos tvarkymą teko galvoti.

Kuosėnų kaimą iš rytų pusės riboja Kuosėnų, kituose šaltiniuose Čivų – Naivių bala (aukštapelkė). Kartu su aplinkiniais miškeliais jos plotas siekė 90 ha. Baloje augo girtuoklės ir spanguolės. Aplinkinių kaimų moterys ir vaikai jas sekmingai rinkdavo. Šalia girtuoklių augo gailiai. Žydint gailiams, o jie žydėdavo per patį uogų rinkimą, prisikvėpavę žiedadulkių, privalgę aplipusių žiedadulkėmis uogų, žmonės stiprokai apsvaigdavo – sukdavosi galva, pykindavo.

Tarpukario metais aukštapelkė buvo nusausinta. Po karo bala tapo durpynu, kuris pagamino namažai kurui skirtų gabalinių durpių. Durpių sluoksnis buvo nedidelis, apie metrą. Durpių atsargos siekė apie pusę milijono kub.m. Atsargų žvalgyba buvo atlikta 1937 m. Miškų žinybos užsakymu.

Aplinkinių vietovių jaunimas, daugiausiai kuosėniečiai dirbo tame durpyne.

Jei kas paklaustų, koks žemės ūkio darbas muzikaliausias, tektų sakyti – kūlimas spragilais. Kai kulti dviese, tuomet skamba tikū, takū – tikū, takū … Turi išlaikyti vienodą tempą, pirmu taktu muši lengviau, antru – stipriau. Dirbti lengva, nuovargio jokio, net jauti kažkokį malonumą. Kuliant tryse muzika jau kitokia tik, tik, tak – tik, tik, tak … Galima kulti ir keturiese, bet penkiems arba vienan – nuobodu, kuliant kaip žygyje ritmas pakelia nuotaiką.

Iš vakarų kaimas buvo atsirėmęs į Mirabelio girią. Čia gausiai augo grybai ir derėjo riešutai. Tėvukas pamokė, kad miške nereikia šūkauti, baidyti žvėris. Kad grybautojai vieni nuo kitų nenuklysti ir nepasiklysti galima susišvilpti ir tai ne bet kaip, o pamėgdžiojant paukščių švilpėsius. Riešutaujant, mokė jis, lazdynams palenkti reikia išsipjauti dvi skirtingo ilgio lazdas su kabliais. Lazdynai neišlaužomi. Kablius atleidus lazdyno krūmas išsitiesia.

Kurapkų tais laikais būdavo daug, Bet pasigaudavom tik prieš Kalėdas šventiniam stalui. Kurapkų gaudymui buvo naudojamas dvibradis žuvų gaudymo tinklas. Ji klojime patiestą ant papiltų pelų ir paremtą pagaliukais, kad po juo galėtų palisti kurapkos, patraukdavo pririšta virvele. Tinklas krisdamas nuo paspirtukų prispausdavo kurapkytes.

Dėl Mirabelio vardo kilmės buvo visokių versijų. Vieni spėja, kad kai žiemą iššalo obelys, kupiškėniškai “mirą obelis” esą iš to ir kilo kaimo pavadinimas. Tokiu pavadinimu yra oro uostas šalia Paryžiaus ir Kanadoje. Mirabelio dvarą ilgai valdė grafai iš Prancūzijos, todėl tikėtina, kad prie dvaro pavadinimo ir jie matyt yra prisidėję. Tarp kitko “ mirabilis” lotiniškai reiškia – nuostabus.

Pietinėje kaimo pusėje, per Kuosenų kaimo laukus, teka žuvinga Kupa. Joje sugaudavome lydekų , kuojų, vijūnų, lynų. Mano vaikystėje Kupa buvo nereguliuota. Joje buvo gilių vietų. Net arklius maudydavo. Kupos ilgis 27 km., jį surenka vandenį iš beveik 190 kv.km. ploto. Žuvaudavome dvibradžiu tinklu. Jis buvo padarytas iš trijų, šarnyrais sujungtų kartelių, kurio stačiakampis buvo užpildytas tinklu. Du berniokai paėmę už šoninių kartelių traukdavo tinklą skersai upės po keletą kartų. Kiekvienas traukimas puse tinklo pasislinkdavo išilgai upės. Apatinė kartelė turėdavo eiti gylutės dugnu, kad žuvis neprasmuktų tinklo apačia. Vidutinio dydžio žuvelės prirėmtos prie kranto šokdavo per tinklo viršų, nes jis būdavo su vandens paviršiumi. Tinklas turėdavo nemažą pilvą, kitaip žuvis pabėgdavo.

Pietinėje kaimo pusėje, Kupą ir buvusį pirmos rūšies vieškelį kerta Šiaulių – Daugpilio geležinkelis. Eismas juo karo ir pokario metais buvo gana intensyvus. Nepriklausomoj Lietuvoj geležinkelio plotis atitiko vakarų Europos standartą. Kai užėjo rusai, 1940 m. aplinkinių kaimų valstiečius varė platinti geležinkelį. Nepraėjus ir metams, 1941 m. užėjus vokiečiams, susiaurino, o 1944 m vėl praplatino. Dirbo aplinkinių kaimų valstiečiai, kuriuos pavarydavo apylinkių seniūnai ir dešimtininkai. Prie Smetonos, kiekvienas valstietis prižiūrėjo po gabalą, einančio iš Kupiškio į Skapiškį, žvyrkelio. Kelio gabalai buvo atžymėti šalia kelio pastatytais akmenimis su užrašytais numeriais. Valstietis savo vieškelio gabalą turėjo žvyruoti, valyti griovius šalikelėse, išlyginti atsiradusias duobes.

1941 m. bėgdami rusai ties geležnkelio pervaža paliko naujutėlį tanką T – 34 su visa ginkluote. Patronai gana ilgai netoliese mėtėsi griovyje. Laimė, kad niekas nesusisprogdino, nors išsiimti parako buvo mėginta. Karo metu, po traukinio susidūrimo su vokišku tankeliu, jis irgi liko prie pervažos. Kaimo vyrai po truputį ardė tankus. Guma nuo ratukų, tais sunkiais laikais, tiko batų puspadžiams. Eidamimi iš mokyklos, mes kaimo vaikai, dažnai užsukdavome prie tanko, lipdavome į vidų, sukiodavome bokštelį. Tankas riogsojo iki karo pabaigos.

1943 m. sovietiniai partizanai netoli nuo mokyklos, kuri buvo Napalio Jonušio name nuvertė vokiečių traukinį su miltų maišais. Ūkininkai už degtinę ir lašinius iš sargybos nusipirko keletą maišų. Vokiečiai suuodė ir keletą vyrų suėmė. Matėme, kaip vokiečių karininkas varė suimtą vyrą, ir kai tas pasisuko į šoną ką tai pasakyti, kirto jam per veidą pirštinėmis. Bet už lašinius ir skilandžius suimtieji buvo išpirkti. Mes, tada paskutinį kartą matėm vokiečius.

Labiausiai įsiminė karas, bet pokaris buvo ypač nelengvas – dažnos stribų kratos, baimė, kad būsim išvežti į Sibirą, vertimas stoti į kolūkius, gyvulių atėmimas.

Jono Gudo kiemas buvo priešais mokytojo Viktoro Kavoliūno gražius namus, geltonai dažytus, skardiniu stogu, su “gonkomis”. Rusai buvusiam caro kareiviui ir mokančiam rusiškai J. Gudui rodė Kavoliūno sodybą, sakydami “kulak”. O tas “kulak” teturėjo virš 10 ha žemės, bet buvo išsilavinęs žmogus, mokėjo keliomis kalbomis skaityti.

Mokytojas, bene vienintėlis kaime turėjo barometrą, labai svarbų prietaisą, reikalingą per šienapjūtę. Kaimynai, ypač per šienapjūtę, vis bėgdavo pas mokytoją klausti krenta ar kyla oro slėgis. Jis turėjo grėbiamąją, šienapjovę, ir net kertamąją. Tvartai buvo modernūs. Kiaules laikė atskirai nuo raguočių bei arklių, vištoms – vištidė.

1945 metais, kai rusai jau buvo okupavę mūsų kraštą, mokytojas liepdavo, kad atsistoję mokiniai sugiedotų himną “ Lietuva, tėvynė mūsų”. V. Kavoliūnas buvo laisvamanis, katalikiškam krašte nelabai priimtinų pažiūrų, bet apylinkės žmonių buvo gerbiamas už dorumą ir teisingumą.

Nors kaimo mokyklėlė buvo nedidelė, kaimynų Jonušių “gerajame” trobos gale, bet mokykla turėjo nemažą bibliotekėlę. Joje buvo galima gauti paskaityti įvairiausių gražių knygelių. Dar ir dabar akyse matosi K.Šimonio įliustruotos lietuvių liaudies pasakos, Vytės Nemunėlio eilėraščių knygelės.

Kartą V. Kavoliūnas netoli namų pjovė šieną, o po kaimą lakstė stribai, darė “kratas”, o iš tikrųjų vogė kas pakliūdavo po ranka. Vienas, buvęs Čiovydžių Zulono piemuo, priėjęs prie mokytojo, pareikalavo pasakyti kur banditai, gąsdino nušausiąs, nors jam šautuvas žeme vilkosi. Mokytojas neišsigando. Jis ramiai paklausė:” Ar tu vaikeli, šaut moki?” Tokia vidinė jėga sklido iš jo lūpų, kad stribukas nusikeikė ir paliko mokytoją ramybėje.

Ilgiausiai Kuosėnuose mokytojavusi P. Mažeikaitė – Zulonienė, garsiojo P. Zulono, “Kupiškėnų vestuvių” piršlio bei režisieriaus žmona. Jos dėka, dirbant Kuosėnų pradžios mokykloje buvo surasta nemažai archeologinių, etnografinių radinių, o netoli Mirabelio piliakalnio atrasti ir aptverti betoniniais stulpeliais senkapiai, vadinami švedų kapeliais. Tvorele aptverti kapelius mokytoja nebespėjo – atėjo rusai, o mūsų kolaborantai kapelius panaikino, stulpelius išrovė, o žemę aparė.

Nevisuomet suprasdamome miškinių, taip kaimiečiai vadino partizanus, sprendimus. Kuosėnų kaime pas Domą Puroną dienojo grupė gerai ginkluotų miškinių. Pamatę, kad keliu pro sodybą važiuoja keli stribai, miškiniai pasistatė kulkosvaidžius į trobos langus ir juos iššaudė, nors šeimininkė, kaip kalbėjo kaime, net atsiklaupusi maldavo jų taip nedaryti. Šeimininkė matė, kad stribus veda jos žentas L. Jokubka, kuris žinojo apie miškinių dienojimą. Apie tai kaimo žmonės gana ilgai svarstė ir negalėjo suprasti miškinių poelgio beprasmybės. Miškinių operacijos pasekmės aiškios – tremtis ir lageriai Puronų šeimai, žento, tuo metu paskirto dešimtininku, mirtis.

Antras labai rimtas miškinių susišaudymas su stribais įvyko pas Juozą Grigą. Ilsėdamiesi klojime partizanai kureno pirtį ruošdamiesi išsimaudyti. Tuo metu kaime stribai tikrino ir surašinėjo gyvulius, tikėdamiesi rasti nuslėptų ir padidinti duokles valstybei. Atvažiavusių stribų kažin kodėl napastebėjo partizanai, o sodybos šeimininkai buvo išvykę parvežti iš laukų šieno. Stribų vyresniajam sutikus einantį iš pirties vyrą ir paprašius dokumentų, tas iš kišenės vietoj dokumento išsitraukė pistoletą ir stribų vadą nušovė vietoje. Na tada ir prasidėjo sumaištis. Išsigandę stribai skuodė nuo sodybos į vieškelio pusę, o miškiniai vienmarškiniai per rugius atsišaudydami bėgo pamiške balos pusėn. Iš visų pusių zvimbė kulkos. Nelinksma buvo ir man netoli įvykio vietos drapakavusiam dirvą.

Po valandos iš Kupiškio atvyko enkavedistų sunkvėžimiai ir pradėjo šukuoti laukus ieškodami pėdsakų. Atėję pas kaimyną P. Čiurlį įsakmiai reikalavo sakyti kur bėgo miškiniai. Jam pareiškus, kad nemačiau, nes pradėjus šaudyti suvariau visą šeimyną į molinį tvartą, šiaip taip atstojo. Pas Grigus, atvykus enkavedistams prasidėjo pagromas. Juozui Grigui grįžus iš greta esančios brolio Antano sodybos keliose vietose buvo praskelta galva, surištos rankos. Aptekusiam kraujais J. Grigui buvo liepiama stot – klauptis. Sodyba apiplėšta, Grigas išvežtas į Kupiškį tardyti. Tardant buvo peršauta Grigo ranka. Teismui priteisus jam 10 m. kalėjimo, Juozas Grigas lageriuose mirė.

Jo žmona Uršulė Grigienė liko su 3 mažais vaikais. Ji buvo apkrauta didelėmis piliavomis. Jų neįvykdžiusi buvo nuteista metus kalėti. Labai graudi buvo atsisveikinimo su vaikais ceremonija, nes teismo salėje ją suėmė. Net teismo ir apsaugos darbuotojai vos sulaikė ašaras. Vyriausiajai dukrai tuomet buvu tik 15 metų.

Pabėgėliai ir perkeltieji iš vokiečių okupuotų Rusijos rajonų buvo atsiradę ir Kuosėnų kaime. Tai daugiausia moterys su mažais vaikais. Juos ūkininkams reikėjo maitinti, aprengti, o jie turėjo padėti ūkininkams. Keli Kuosėnų kaimo ūkininkai priglaudė juos. Pas J. Grigą gyveno rusė su motina ir maža dukrele. Jos atvažiavo su ožka. Ožka pradėjo graužė obelis. Kol buvo vokiečiai, joms dar buvo galima pasakyti, o kai grįžo rusai, jų jau nepaliesi. Gązdino, kad eis skųstis į Kupiškį. Senoji eidavo elgetauti. J. Grigui buvo gėda prieš kaimynus, lyg jis neduotų jai valgyti.

Pas J. Gudą gyveno motina su mergaite vardu Svetlana. Mergaitė labai priprato prie Gudų šeimos ir ypač prie šeimininkės Emilijos Gudienės. Rusijos armijai žygiuojant į vakarus, gurguolę išlydėjo ir Svetlanos motina. Vaikas ir be motinos jautėsi visai neblogai. Po kurio laiko motina atsiliepė iš Rytprūsių – žygiavo su armija imti Berlyno. Svetlanos giminės tik iš kelinto karto ją šiaip taip atplėšė nuo E. Gudienės, tapusios jai antraja mama.

Pas A. Dravidžių gyveno irgi atvežtas neįgalus rusas, kuris mokėjo velti veltinius ir gaminti kitus daiktus iš vilnos. Kaimynai prašydavo jo paslaugų. Vėliau rašydamas laišką iš Rusijos ir neatsimindamas pavardės ant voko užrašė “ Bolšomu Antonu”, ir laiškas rado adresatą. Jau vien iš to galima spręsti, kad A. Dravidžius buvo įspūdingo stoto vyras. Jo vadovaujami kaimo vyrai kovojo su to laiko plėšikais . Sugavę varydavo į Kupiškį milicijon, o kitą sykį įkrėsdavo kailin, kad ateityje iš tolo lenktų Kuosėnus.

Buvo kaime stipruolių, panašių į A. Dravidžių , kurie galėdavo pakelti pirtelės kampą, kad pakištų tarp sienojų kieno tai kepurę. Išėmimas kainuodavo ne puslitrį o pusbutelį. Tada sakydavo, kad keturi vyrai išgeria pusbutelį ir užtenka linksmumo ir durnumo.

Buvo Kuosėnuose be stipruolių ir greitų vaikinų. Kupiškio vidurinės mokyklos kroso varžybose aukštesnių klasių grupėje dažnai nugalėdavo kuosėniečiai Jonas Puronas, o jaunesnių klasių Albinas Čiurlys.

Studentas Mečislovas Navašinskas organizavo ir režisavo J. Žemaitės veikalą “Petras Kurmelis”. Repeticijos vyko vakarais po ūkio darbų. Vaidino Kuosėnų jaunimas. Vaidinimo pasižiūrėti susirinko ne tik iš Kuosėnų bet ir iš Naivių, Čiovydžių, Mirabelio, Girvalakio žmonės.

Labai nedrąsiai sekėsi vaidinti Kurmelio piršlybas, jo meilinimąsi Marcei, o gal ir Janikei. Režisierius vis drąsindavo ir drąsindavo jaunuosius artistus sakydamas, jei taip ir gyvenime meilinsitės liksite senberniais. Vaidinimas ir šokiai vyko Kaziuko Dundulio klojime. Mat Dundulių šeima buvo gana patriotiška ir supratinga tokies reikalams.

Įdomus kaimo vakarai buvo gegužės menesyje per “mojavas”. Susirinkdavo pas kokį tai ūkininką, prie įrengto seklyčioje altorėlio, giedodavo giesmes ir litanijas Šv. Marijos garbei. Viskas vykdavo labai iškilmingai. Altorėlis būdavo išpuoštas gėlėmis, degdavo žvakės. Susirinkdavo daug jaunimo, bei vidutinio amžiaus žmonių. Po giesmių vyresnieji išsiskirstydavo po namus, o jaunimas dar ilgai vakaruodavo. Grodavo armonika, ilgai netildavo dainos ir juokas. Namo griždavo jau gerokai sutemus.

Kuosėnai turėjo savo “dievo sūnų “. Taip save vadindavo Jonas Grigas. Gyveno jis senajame kaime, visiškai šalia vieškelio. Užėjus rusams, Jonas, vengdamas armijos pradėjo vaidinti “durnių”. Sovietai tuo nepatikėjo, todėl Jonui teko pasėdėti Panevėžio ir Marijampolės kalėjimuose. Grįžęs iš kalėjimų turguose ar kitokiuose žmonių susibūrimuose garsiai aiškindavo, kad kalėjimose suprato, kad rusai ir žydai irgi žmonės. Kai kuosėniečiai klausdavo, Jonai, kaip gi tu sugebi nuvežti ir parduoti į Leningradą sviestą, o čia mums paistai visokius niekus. Jonas atsakydavo, kai imi kvailioti, taip įsismaginį, kad nepajunti, kaip pradedi iš tikrųjų durniuoti .

Eidamas per kaimus ir prašydamas išmaldos sakydavo, kad kalejime pasirodęs jam Dievas pareiškė, kad jis ęsas “ dievo sūnus ‘ ir jei jam dabar duosi porą šimtų gramų sviesto, Dievas danguje atsilygins tuo pačiu. Keletą metų jis su šventu paveikslu eidavo, apie pusantro kilometro nuo namų, į Valiukiškio geležinkelio stotelę, praleisti keleivinio traukinio. Paveikslą laikydavo pakeltą arba prispaudęs prie krūtinės. Dažnokai pakelėję prie savo namų laukdavo iš turgaus grįžtančių žmonių ir skelbdavo, kad kuria Grigavičiaus rinktinę, nes plechavičiukai išsibėgiojo. Žmonės kalbėjo, kad Grigo Jonas gudrus “durnius“. Jei kaime pridarydavo kokių kvailysčių , išdaužydavo kam langus, gaudavo į kailį ir kvailysčių nebedarydavo.

Kuosėnų pradžios mokykla buvo įsteigta 1920 m. Mokytojavo Julija Jėckaitė, kilusi iš Kuosėnų kaimo, vėliau ištekėjusi už irgi mokytojo ir plačiai apsišvietusio Viktoro Kavoliūno. Po Julijos Jėckaitės mokytojavo Domicėlė Gudaitė, irgi kuosėnietė ir trumpai Jonas Šukys.

Iš mokytojų, daugiausia Kuosėnams nusipelniusi yra mokytoja P. Mažeikaitė – Zulonienė. Kuosėnuose ji mokytojavo 16 metų, išleido į gyvenimą virš 100 Kuosėnų ir aplinkinių kaimų vaikučių.

Po keletą metų Kuosėnose mokytojavo jau minėtas V. Kavoliūnas ir D. Puodžiūnaitė – Puzinienė. Vėliau Kuosėnų vaikučius mokė iš Aukštupėnų kilusi E. Stankaitienė ir mokytoja Laužikienė, kuri dirbo iki mokyklos uždarymo 1970 m. , kai nebeliko mokinių.

Kuosėnų kaimo valstiečiai stengėsi išmokslinti savo vaikus, tikėdamiesi geresnio gyvenimo jiems.

Daugelis kuosėniečių baigė aukštuosius ar specialiuosius mokslus dirbo ir dirba įvairiuose Lietuvos vietovėse ir miestuose.

Bukauskas Valdas. Baigė Kauno Žemės ūkio akademiją. Agronomas. Gyvena ir dirba Radviliškyje.

Čiurlys Albinas. Baigė Kauno Politechnikos Institutą. Inžinierius – statybininkas. Dirbo Panevėžyje ir Vilniuje. Nusipelnęs statybininkas. Gyvena Vilniuje.

Čiurlytė Bronė. Baigė Vilniaus finansų – kredito technikumą. Buhalterė. Dirbo ir gyvena Panevėžyje.

Dirdaitė Sabina – Pakštienė. Mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoj. Ekonomistė. Dirbo Panevėžyje. Palaidota Panevėžyje.

Dundulytė Regina – Sabaliauskienė. Baigė Vilniaus pedagoginį instututą. Pedagogė. Dirbo Tytuvėnuose, Kupiškyje, Vilniuje. Gyvena Vilniuje.

Dundulis Vilius. Baigė Kauno kuno kultūros institutą. Pedagogas. Dirbo Šiauliuose, Klaipėdoje. Gyvena Klaipėdoje.

Dundulytė Danutė – Mickūnienė.Baigė Melioracijos technikumą. Palaidota Raseiniuose.

Dundulis Antanas. Baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Pedagogas. Dirbo ir gyvena Šiauliuose.

Dundulis Romualdas. Baigė Kauno palitechnikos institutą. Mašinų gamybos specialistas. Technikos mokslų daktaras. Docentas. Gyvena ir dirba Kaune.

Dundulis Gintautas. Baigė Kauno palitechnikos institutą. Mašinų gamybos specialistas. Technikos mokslų daktaras. Docentas. Gyvena ir dirba Kaune.

Dundulytė Jolita – Jurgelionienė. Baigė Kauno maisto pramonės technikumą. Dirba ir gyvena Utenoje.

Grigaitė Janina. Baigė Vilniaus universitetą. Ekonomistė. Dirbo ir gyvena Vilniuje.

Gudas Romualdas. Baigė Vilniaus valstybinę konservatoriją. Aktorius, kino režisierius. Gyvena Vilniuje.

Gudaitė Aldona. Baigė Kauno Žemės ūkio akademiją. Agronomė. Dirbo ir gyvena Joniškyje. Nusipelniusi agronomė.

Gudaitė Laima. Baigė Vilniaus valstybinį univrersitetą. Pedagogė. Dirbo Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje,direktore. Gyvena Vilniuje.

Jokubka Gintautas. Baigė Kauno politechnikos institutą. Mašinų gamybos specialistas. Dirba ir gyvena Kaune.

Jokubka Regimantas. Baigė Kauno politechnikos institutą. Programuotojas. Dirba ir gyvena Kaune.

Jonušys Julius. Baigė Vilniaus Valstybinį Universitetą. Pedagogas. Dirbo Kedainių r., Kupiškyje, Druskinikuose, Vilniuje AT ir seime. Gyvena Vilniuje. Nusipelnęs švietimo darbuotojas.

Jonušytė Aldona – Adamonienė. Baigė Vilniaus Valstybinį Universitetą. Bibliotekininkystę. Dirbo Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Gyvena Vilniuje.

Jonušytė Vanda – Lubenskienė. Baigė Lietuvos Veterinarijos akademiją. Gamtos mokslų daktarė. Dirba Ekologijos institute. Gyvena Vilniuje.

Jonušytė Gražina – Mockevičienė. Baigė Kauno politechnikos institutą. Inžinierė Dirbo Kaune. Palaidota Kaune.

Jurgelionytė Vita – Aižinienė. Baigė Kauno aukštesniąją maisto pramonės technologijos mokyklą. Technologė. Dirba Kupiškyje, banke Nord LB. Gyvena Kuosėnuose.

Purėnas Petras. Baigė DLK Vytauto Aukštųjų karininkų kursus. 1919 m. savanoris. Lietuvos kariuomenės mojoras. Dirbo Kaune, Kedainiuose, Linkaičiuose ir Kuosėnuose. Palaidotas Kupiškyje.

Purėnaitė Gražina – Beinartienė. Baigė Vilniaus Pedagoginį institutą. Pedagogė. Gyvena Panevėžyje.

Purėnaitė Violeta – Dubrindienė. Baigė Panevėžio medicinos mokyklą. Gyvena Panevėžyje.

Kavoliūnas Kęstutis. Baigė žemės ūkio akademija. Melioratorius. Dirbo Kaune ir Kuboje. Palaidotas Kaune.

Kavoliūnaitė Albina – Matulienė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Medikė. Dirbo Anykščiuose ir Vilniuje. Palaidota Vilniuje.

Kavoliūnaitė Birutė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Pedagogė, biologė. Dirbo Kretingoje ir Kaune. Palaidota Kaune.

Stančikaitė Palma. Buhaltėrė, tautodailininkė, kraštotyrinkė. Knygų autorė. Dirbo Šiauliuose. Palaidota Kupiškyje.

Stukaitė Stefa – Bačiulienė. Baigė Kauno žemės ūkio akademiją. Agronomė. Dirbo Kupiškyje.

Stukas Vladas. Baigė Kauno politechnikos institutą. Nusipelnęs inžinierius. Dirbo ir gyvena Kaune. Ilgametis Kauno hidroelektrinės direktorius.

Stukas Gintaras. Baigė Kauno politechnikos institutą. Programuotojas. Dirba ir gyvena Kaune.

Stukaitė Laima – Matušovičienė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Filologė. Gyvena ir dirba Utenoje.

Žilys Kęstutis. Baigė Kauno politechnikos institutą. Inžinierius mechanikas. Dirba ir gyvena Vilniuje.

Žilys Gaudentas. Baigė Kauno technnikos universitetą. Inžinierius – statybininkas. Dirba ir gyvena Kaune.

Žilytė Vanda – Šimonienė. Baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Pedagogė. Dirbo Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje. Direktorės pavaduotoja. Gyvena Kupiškyje.

Žilytė Danutė – Deveikienė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Ekonomistė. Dirba ir gyvena Panevėžyje.

SURAŠĖ Albinas Čiurlys iš savo, R. Gudo. R. Dundulytės. J. Grigaitės, V. Žilytės prisiminimų.