Lagūna
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lagūna – negili įlanka, kurią nuo gilesnės jūros skiria nerija, rifas ar atolas. Su jūra jungiasi siauru sąsiauriu (arba keliais sąsiauriais), todėl lagūnos vandens druskingumas, dugno nuosėdos, flora ir fauna skiriasi nuo jūros.
Būdingi lagūninių miestų pavyzdžiai – Venecija, Porto Alegrė.
Būdamos gana izoliuotos, dažnai sunkiai prieinamos, lagūnos pasižymi savitais biotopais, todėl daug didžiųjų lagūnų paskelbtos saugomomios teritorijomis, jas saugo 1971 m. pasirašyta Ramsaro konvencija.
Terminas „lagūna“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio lacuna „tarpas, įduba, duobė“. Juodojoje jūroje lagūnos vadinamos limanais.
Lagūnų pavyzdžiai: Kuršių marios, Aistmarės (Kaliningrado įlanka), Venecijos lagūna, Patos ežeras.
