Magma
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Magma – išsilydžiusios uolienos, esančios Žemės gelmėse. Magma yra sudėtingos cheminės sudėties tirpalas, kurio temperatūra 650–1200°C. Paprastai magma yra aukšto slėgio tirpalas, kuris kartkartėmis išsiveržia į Žemės paviršių per vulkanus. Išsiveržusi magma vadinama lava. Magma gali įsiterpti į esančius geologinius sluoksnius ir neišsiliedama paviršiuje. Ji sustingsta suformuodama tokius magminius kūnus:
- batolitus,
- štokus,
- lakolitus,
- lapolitus,
- daikas,
- sylius.
Šiuose geologiniuose kūnuose, priklausomai nuo magmos tipo, randamos įvairios magminės uolienos.
[taisyti] Magmos tipai
Magma pagal cheminę sudėtį gali būti skirstoma į tris pagrindines grupes:
- bazinė (mažas SiO2 kiekis), sutinkama riftingo zonose (po vidurio okeaniniais gūbriais), „karštuosiuose taškuose“ ir okeaninių plokščių susidūrimo zonose.
- rūgštinė (didelis SiO2 kiekis), sutinkama „karštuosiuose taškuose“, esančiuose po kontinentine pluta, pvz., Jeloustouno nacionaliniame parke, JAV.
- andezitinė (tarpinis tipas tarp rūgštinės ir bazinės magmos) – litosferos plokščių susidūrimo vietose.
