Narcisistinio keršto teorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Narcisistinio keršto teorijos autoriai – psichologai J. W. Craytonas (1983), J. M. Postas (1990) ir R. M. Pearlsteinas (1991). Viena iš pagrindinių šios teorijos prielaidų yra ta, kad teroristai yra pažeistos psichikos asmenys [7]. Jų psichologi¬niam profiliui būdingi didybės kliedesiai, sociopatija, arogancija, nepagarba kitiems.
Tero¬rizmą šios teorijos autoriai siūlo vertinti kaip narcisistinį kerštą, įsiūtį, atsakant į narcisistinių poreikių įžeidimą, taip pat kaip pastangas atgauti savigarbą, galią ir situacijos kontrolę, paty¬rus įsivaizduojamą pralaimėjimą [7, p. 33–41].
Narcisistinio keršto teorijos autoriai teigia, kad „prasmingi politiniai idealai“ teroristams yra tik priedanga, kuri pirmiausia skirta jų pačių psichikai. Įteigdami sau, kad teroristinę veiką vykdo „dėl idealų“, jie išvengia kaltės ir gėdos jausmo. Nejausdami kaltės ir gėdos, jie gali tęsti teroristinę veiklą [26].
Pasak narcisistinio keršto teorijos autorių ir jų šalininkų, daugelis teroristų, taip pat ir karo kurstytojai, yra narcisistinės arba ribinės asmenybės, atitinkančios psichiatrinius TLK–10 (tarptautinės ligų klasifikacijos) kriterijus. Prie tokių asmenybių gali būti priskiriamas ir Adolfas Hitleris bei Sadamas Huseinas. Šie individai gali būti vertinami kaip turintys sutrikusį savęs vaizdą. Tokie asmenys negali sau sąmoningai pasakyti „aš turiu trūkumų“. Užuot integravę savo silpnybes, jie ieško išorinių priešų, kuriuos galėtų kaltinti ir bausti už savo nelaimes [26].
Narcisistinio keršto teorijos autoriai taip pat teigia, jog daugeliui teroristų yra nepavykę įgyti tinkamo išsilavinimo, pasiekti profesinių laimėjimų, sukurti darnios šeimos, ir jeigu jiems būtų tai pavykę, jie niekada nebūtų tapę teroristais. Vis dėlto naujausi tyrimai rodo priešin¬gas tendencijas – teroristais tampa net labai išsilavinę asmenys – chemikai, biologai, inžinie¬riai, fizikai [26]. Kai kurie autoriai kritikuoja narcisistinio keršto teoriją, nes ji nepaaiškina nei savižudžių teroristų psichologijos, nei nesutrikusios psichikos teroristinės veikos subjektų motyvacijos, nei įvairių teroristo asmenybės tipų [17, 105–152].
Kokios gi asmenybės yra teroristinės veikos subjektai? Ar psichologiniu požiūriu jie visi yra panašūs? Ar visi teroristai turi bendrų asmenybės bruožų? Ar egzistuoja „teroristinė as¬menybė“?
