Pabėčiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pabėčiai (vok. Pobethen, nuo 1946 metų Romanovas) – miestelis Sembos šiaurės vakaruose. Pirmąkart vietovė minima 1258 metais. XIII amžiuje kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį, kurią per 1525 metų sukilimą sugriovė prūsai ir lietuviai.
Į Pabėčių apylinkes (į šiaurės vakarų Sembą) kryžiuočiai 1278–1283 metais atkėlė 1600 sūduvių, kurie gyveno vadinamajame Sūduvių kampe. Jie kelis šimtmečius išlaikė savo kalbą ir papročius. XVIII amžiuje Pabėčių apylinkėse gyventa ir lietuvių.
Pabėčiuose kunigavo Abelis Vilis (1515–1575), kuris, padedamas prūso Pauliaus Mėgoto, išvertė M. Liuterio Enchiridioną į prūsų kalbą (išleistas Karaliaučiuje 1561 metais).
Pabėčių bažnyčia žinoma nuo 1321 metų. Po karo paversta kolūkio sandėliu, šiuo metu ji be stogo, likusios tik sienos.
