Palenkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Palenkė – (lot. Podlachia, lenk. Podlasie) istorinis regionas rytinėje Lenkijoje ir vakarinėje Baltarusijoje. Susiformavo XIII-XIV a. iš jotvingių, lenkų mozūrų, lietuvių, senprūsių pasienio žemių. Dėl XIII a. Teutonų ordino vykdytų antpuolių didžioji dalis krašto buvo ištuštėjusi. Gedimino laikais prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (galutinai – Vytauto laikais).

Yra įvairių Palenkės vardo kilmės versijų, pagal vieną iš jų regionas pavadintas taip LDK laikais, kai buvo pasienyje su Lenkija.

Palenkėje valdas turėjo dauguma garsiausių LDK didikų giminių – Goštautai, Kiškos, Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos. Palenkėje Bona pradėjo Valakų reformą. Šalia Kiršino Zigmantas Augustas sukūrė stiprią pilį, čia dažnai rezidavo, 1564 metais įsteigė monetų kalyklą, kurioje kalti pinigai Lietuvai ir Lenkijai, o 1572 metais valdovas čia mirė.

Šiais laikais daugiau naudojamas lenkiškajai regiono daliai, kuri tradiciškai skirstoma į Šiaurės (šiauriau Vakarinio Bugo) ir Pietų Palenkę.

[taisyti] Šaltiniai

• A.Bumblauskas Senosios Lietuvos istorija 1009-1795. 2005. P.262-3.