Piliumas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Piliumas (lot. pilum) – Romos legionierių svaidomoji ietis. Paprastai būdavo ~2 m ilgio, turinti ilgą (~60 cm ilgio) geležinį antgalį, sudarytą iš ilgio 7 mm storio stiebo, besibaigiančio pačiu antgaliu siaurąja prasme. Antgalis būdavo movinis arba įtvarinis. Piliumas sverdavo 2-4 kilogramus. Piliumą nusviesdavo iki 30 m, tačiau efektyvus nuotolis buvo 15-20 m.
Vėlyvosios Romos respublikos ir ankstyvosios imperijos laikais legionieriai turėdavo du piliumus. Suartėjant su priešu sviesdavo piliumus, o po to kaudavosi gladijais. Piliumų buvo keli variantai. Ankstyvieji piliumai būdavo piramidiškais antgaliais (kiek panašiais į pikų), tad smarkiai ir taikliai sviesti pramušdavo skydą, o po to – ir šarvus. Vėlyvieji piliumai dažnai turėdavo antgalius su barzdomis (užkarpomis), todėl įsmigę būdavo sunkiai ištraukiami. Jei priešas nuo piliumo prisidengdavo skydu, tuomet piliumas įsmigdavo ir visa mase tempdavo skydą žemyn, neleisdamas juo naudotis. Nukirsti įsmigusį piliumą būdavo sunku, kadangi prie skydo būdavo apie pusmetrio ilgio geležinis stiebas, o toliau esančio medinio koto neidavo pasiekti nenusiėmus skydo (kam laiko kautynėse nebūdavo). Tad tekdavo mesti skydą ir tuo palengvinti ataką legionieriams.
