Placenta
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Placenta – endokrininis organas (laikinoji vidaus sekrecijos liauka), gaminanti hormonus (progesteroną) ir ilgainiui perimanti geltonkūnio funkciją. Ji susidaro maždaug trečiajame nėštumo mėnesyje ir yra pašalinama gimdymo metu kartu su gimusiu kūdikiu. Nėštumo metu placentą su vaisiumi jungia virkštelė.
Per placentą vyksta medžiagų apykaita tarp motinos ir vaisiaus. Ji atlieka hormoninę ir apsauginę funkcijas. Susiformuoja nėštumo metu, trečiojo mėnesio pabaigoje. Susiformavusi placenta yra disko formos, kurio skersmuo apie 18-20 cm, storis 2-4 cm, sveria 500-600 gramų (apie šeštadalį vaisiaus svorio). Ji prisitvirtina prie gimdos priekinės arba užpakalinės paviršiaus dalies.
Būdama autonominė vidaus sekrecijos liauka ir veikdama tik nėštumo metu, placenta gausiai gamina progesteroną, kurio sekrecija padidėja nuo trečiojo mėnesio, taip pat gamina chorioninį gonadotropiną, kuris stimuliuoja geltonkūnio veiklą, padeda vystytis vaisiui, užtikrina tinkamą hormonų apykaitą.
