Pradžios knyga
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pradžios knyga – pirmoji Toros ir Senojo testamento knyga.
Pradžios knyga prasideda pasaulio sukūrimo istorijomis ir baigiasi dviem trumpais pasakojimais apie Jokūbo ir Juozapo mirtį. Taip baigiama patriarchų, o tuo pačiu Izraelio protėvių šeimos istorija. Biblinėje išganymo dramoje išryškėja paradigma – nuo dabar Izraelis bus jau ne šeima, bet Jahvės pašaukta tauta.
Knygoje svarbus epizodas, kai Juozapas prieš mirtį savo broliams skelbia sugrįžimą į Abraomui, Izaokui ir Jokūbui pažadėtąją žemę (žr. Pr 50, 24).
Viena vertus, šis pažadas nukelia skaitytojus į istorinę praeitį, paženklintą žemės pažadu Izraelio protėviams. Kita vertus, jis atveria Biblijos pasakojimą ateičiai, kuri be žemės pažado Izraelio sūnums nebūtų buvusi tikra ateitis.
Struktūriškai knygos pabaigoje esantys pasakojimai susiejami su Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose esančia istorija.
