Priedėlis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Priedėlis – daiktavardžiu reiškiamas ir bent linksniu derinamas pažyminys. Priedėliu pasakome papildomą, antraeilį daikto pavadinimą.
Pagal sandarą priedėliai gali būti vientisiniai ir išplėstiniai, pvz.: Pamačiau pusseserę Aistę. – Pamačiau Aistę, Giedriaus pusseserę, ir pakviečiau pietų.
Priedėlis dažniausiai patikslina pažymimąjį žodį, ypač tada, kai jis reiškiamas įvardžiu, pvz.: Ir štai pro vartus atplazdės ji, Stoškų Onutė.
Priedėlio paskirtis – pasakyti kitą to paties asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo pavadinimą, kad būtų išvengta neaiškumų, dviprasmybių. Kartais priedėlis su pažymimuoju žodžiu gali būti siejamas jungiamuoju žodžiu tai yra, arba būtent, kaip antai, kaip, vardu, pavarde, ypač, kuris dar labiau paryškina pažymimuoju žodžiu ir priedėliu nusakomo pavadinimo tapatumą, pvz.: Ant to akmens, arba postamento, stovėjo jauna, graži mergaitė. Aš palieku viduasly savo arklį, tai yra mažą suolelį, kurį buvau jau virvele įsižabojęs ir apžergęs joti.
Dažnai (ypač poezijoje) priedėliu tik vaizdingiau ir naujoviškiau pasakoma tai, kas jau buvo pasakyta pažymimuoju žodžiu, pvz.: Lėtai atidarau duris į sažinę – į savo žaizdą skaudžią.
[taisyti] Skyryba ir vartojimas
Priedėlių skyryba (kaip ir išplėstinių pažyminių) priklauso nuo jų vietos sakinyje.
Įprastinė priedėlio vieta – prieš pažymimąjį žodį. Pvz.: Mūsų upelių motutė Vilija dugną tur aukso, veidą kaip dangų. Po pažymimojo žodžio atsidūrę priedėliai (nesvarbu, išplėsti jie ar ne) kalbant išskiriami pabrėžiamąją, kartais tikslinamąja intonacija, o rašant – kableliais ar brūkšniais. Pvz.: Vilija, mūsų upelių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų.
