Radiatorius (elektronikoje)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Radiatorius (elektronikoje) – didelį paviršiaus plotą turinti metalinė konstrukcija šilumą išskiriančiam prietaisui (tranzistoriui, stabilitronui, kompiuterio procesoriui) ir pan. aušinti. Radiatorius reikalingas kuomet paties prietaiso paviršiaus plotas pernelyg mažas visai šilumai išsklaidyti.
Radiatorius gaminamas iš gerai šilumą praleidžiančio metalo (vario arba aliuminio). Varis brangesnis, tačiau tokie radiatoriau yra geresnės kokybės.
Paprasčiausias radiatorius – tiesiog metalinė plokštelė. Norint padidinti plotą neužimant daug vietos, naudojamas keleto plokštelių paketas, paliekant tarp jų keleto milimetrų tarpus. Efektyviausiai šilumą išsklaido daugelis su prietaiso korpusų sujungtų strypų ir adatų, tačiau tokius radiatorius sunku pagaminti.
Radiatorius gali būti daug mažesnis jei prietaisas papildomai aušinamas ventiliatoriumi. Dažnai keli prietaisai aušinami bendru radiatoriumi, prireikus elektriškai juos nuo radiatoriaus izoliuojant žėručio plokštelėmis ar kitais būdais. Vietoj radiatoriaus gali būti naudojamas ir išorinis prietaiso korpusas ar jo galinė sienelė, jei šios dalys yra metalinės ir detalei tenkanti įtampa nėra aukšta.
