Rytų galindai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rytų galindai, XV-XVI a. išnykusi rytų baltų gentis, archeologų tapatinama su III ir IV a. sandūroje susiformavusiu Moščinų kultūros nešėjų etnosu. „Rytų galindais“ ši gentis vadinama sąlyginai, taip ją atskiriant nuo kitų – vadinamųjų vakarų galindų.

Pirmą kartą coldae vardu rytų galindai paminėti VI a. viduryje Rytų Romos imperijos istoriko Jordano veikale Getika (De origine actibusque getarum). Galimas daiktas, kad žodžiu coldae Jordanas perteikė suslavintą rytų galindų savivardį.

Rusėnų metraščiuose rytų galindai (goliad', goliadi) minimi nuo 1058 m.; XII-XIV a. šios genties gyventa tuoj į pietvakarius nuo galindų žemėje įkurtos Maskvos, daugiausia Protvos (kairysis Okos intakas) baseine.

Pasak archeologų, darbo įrankius ir ginklus (kirvius, pjautuvus, strėlių antgalius ir kt.) rytų galindai gaminosi iš jų pačių lydytos geležies.

Iki VIII a. pradžios pietvakarinis rytų galindų kaimynas buvo baltiškos Koločino kultūros gentis (vėliau – slavai severėnai), o vakaruose rytų galindų kraštas bent iki X a. ribojosi su baltiškos Tušemlios kultūros nešėjų (*=nalšėnų?) etnoso žemėmis. Šiaurėje bei rytuose rytų galindų kaimynai iki X a. buvo meriai ir kt. finų gentys.

VIII-X a. Okos baseino galindus nuo kitų, vakariau gyvenusių baltų atskyrė į šiaurę slenkantys slavai (būsimųjų viatičių „lingvistiniai protėviai“,– viatičiai, kaip savita rusėnų etnokultūrinė grupė susiformavo rytų galindų substrato pagrindu), kurie jau VIII-IX a. asimiliavo didžiąją (pietinę) rytų galindų dalį; Protvos aukštupio rajone išlikę rytų galindai pradedant XV a. (rusų gyvenviečių Protvos aukštupio baseino miškuose ėmė rastis tik XV a. I pusėje) buvo asimiliuoti rusų.