Naudotojas:Sandrajon
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Informacijos laisvė
1. [1]Informacijos laisvės samprata 1.1 Sąvokos
Informacijos laisvės sampratą reikėtų pradėti aiškinti nuo “informacijos” ir “laisvės” sąvokų apibrėžimų pateikimų įvairiuose žodynuose. Pirmiausia, Dabartinis lietuvių kalbos žodynas pateikia tokią “informacijos” sąvoką: “Informacija-tai žinios, paaiškinimai arba specialiai kaupiamos, laikomos ir perduodamos žinios” . Sinonimų žodynas “informacijos” sąvokai pakeisti pateikia “žinios” sąvoką, kuri tarsi patvirtina Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pateiktos “informacijos” sąvokos apibrėžimo tikslingumą. Toliau analizuojant “informacijos” sąvokos reikšmę tikslingiausią jos variantą pateikia Tarptautinių žodžių žodynas, kuris informaciją apibrėžia taip: “<...>žinios perduodamos vienų asmenų kitiems žodžiu arba per spaudą, radiją, televiziją kitiems” . Šis apibrėžimas ne tik paaiškiną sąvoką, bet dar ir pateikia informacijos perdavimo būdus visuomenėje. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas pateikia ir “laisvės” sąvoką, kuri skamba šitaip: “Laisvė-tai nebuvimas apribojimų, varžančių visuomenės politinį gyvenimą bei visuomenės ar atskiro jos nario veikimą, nepriklausymas” . Išanalizavus žodynuose pateiktus apibrėžimus komentuojamu klausimu, regime, jog informacija šiuolaikinėje visuomenėje yra žmogaus poreikis, jo žinojimo matas, kuris žmogaus elgesį daro prasmingą ir veiksmingą. Šis poreikis turi būti deramai apsaugotas. Tokį siekį mums tik dar labiau padeda suvokti “laisvės” sąvokos pateikimas, kuris skatina apribojimų nebuvimą, politinio bei visuomeninio gyvenimo nevaržymą.
1.2 Apibrėžimas
Toliau nagrinėdami informacijos laisvės sampratą, turime pateikti šios sąvokos teisinį apibrėžimą, kuris padėtų suvokti informacijos laisvės apsaugos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Teisė į informaciją išsivystė iš saviraiškos laisvės. Saviraiškos laisvė apima tokius svarbius elementus kaip: asmens teisę turėti įsitikinimus ir išpažinti religiją, teisę neatsakinėti į klausimus, teisę bendrauti ir vienytis su kitais asmenimis, teisę laisvai keistis informacija bet kuriuo klausimu bei teisę gauti informaciją . Informacijos laisvė Visuomenės informavimo įstatyme yra suprantama kaip kiekvieno asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Ši teisė apima laisvę laikytis savo nuomonės, taip pat įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas . Šis apibrėžimas iš esmės atkartoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau-Konstitucija) antro skirsnio 25 straipsnyje įtvirtintus teisės į informaciją nuostatus, kuriame sako Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.Taigi informacijos laisvė yra suvokiama kaip svarbus saviraiškos teisės elementas, kuris apima tokius saviraiškos elementus kaip: teisę gauti ir teisę skleisti informaciją . Teisė į informaciją yra vėliausiai iš saviraiškos apibrėžtų elementų susiformavusi teisė, susijusi su siekiu sukurti atvirą, atskaitingą visuomenei valstybės valdžią, kuri yra demokratinės valstybės pagrindas.
1.3 Informacijos laisvės turinys
Siekdami geriau išaiškinti šios laisvės sampratą bei jos apsaugos svarbą turime išaiškinti informacijos teisės turinį, kuris, kaip regime, atskleidžiamas išanalizavus teisės specialistų pateiktus pastarosios laisvės sampratos variantus. Konstitucinio Teismo teisėjas E. Jarašiūnas savo straipsniuose taip pat bando atskleisti informacijos laisvės sampratą bei svarbą. Jo teigimu, teisė į informaciją dažniausiai traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, laisvę turėti ir reikšti įsitikinimus, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę . Šitoks E. Jarašiūno pateiktas apibrėžimas pateikia plačiausią šios sąvokos sampratą, kurioje atskleidžiami ne tik pagrindiniai, bet ir papildomi šios konstitucinės teisės elementai. Anot E.Jarašiūno, prie pagrindinių arba esminių šios teisės elementų priskirtini informacijos ieškojimas, gavimas ir skleidimas, kurie sudaro subjektyviąją informacijos teisės formą. Vis dėlto autorius pabrėžia, jog informacijos laisvės įgyvendinimui yra svarbūs ir papildomi šios teisės elementai, tokie kaip: žiniasklaidos veikla, kritikos reiškimas, tikėjimo išpažinimas, meno ar mokslo kūrėjų laisvė. Pastarieji elementai yra suprantami kaip teisės į informaciją išraiškos objektyvioji forma, kurių įgyvendinimas yra būtinas demokratinės valstybės funkcionavimui . Kitas autorius nagrinėjęs informacijos laisvės klausimu, A. Gutauskas iš esmės pateikia labai panašią šios teisės sampratą. Jis teigia, kad teisė į informaciją apima daugelį asmens ir visuomenės gyvenimo sričių. Ši teisė reiškia ne tik galimybę gauti informaciją apie įvykius valstybėje, bet ir teisė susipažinti su informaciją apie save ir teisė būti apsaugotam nuo valstybės ar kitų asmenų neteisėto tokios informacijos ribojimo ar skleidimo. Tai iš esmės apima E. Jarašiūno įvardintą vieną iš pagrindinių analizuojamos teisės elementų – tai teisę gauti informaciją. Toliau aiškindamas teisės į informaciją sampratą jis teigia, kad ši teisė patenkina ne tik individo poreikius, bet ir sudaro galimybes įgyvendinti savo svarbiausią politinę teisę - tai yra dalyvauti valdant savo šalį. Šiuo teiginiu autorius atskleidžia, kad ši teisė yra svarbus saviraiškos laisvės elementas, apimatis ne tik teisę gauti informaciją, bet ir dar vieną svarbų informacijos teisės turinio elementą - tai teisę skleisti informaciją . T.Birmontienė taip pat yra pasisakiusi informacijos laisvės turinio klausimu. Išanalizavus jos pateiktą informacijos laisvės sampratą pastebime, jog teisė į informaciją yra svarbus saviraiškos laisvės elementas, kuris apima tokius aspektus: teisę gauti informaciją bei teisę skleisti informaciją. Tačiau ji pabrėžia, kad šis turinys kinta, priklausomai nuo technologijos procesų . Taigi apibendrinant E.Jarašiūno, A.Gutausko bei T.Birmontienės požiūrius į informacijos laivę akivaizdu, kad informacijos laisvės turinį sudaro du pagrindiniai elementai tai: teisė gauti ir teisė skleisti informaciją bei papildomi E.Jarašiūno pateikti elementai tai: žiniasklaidos veikla, kritikos reiškimas, tikėjimo išpažinimas, meno ar mokslo kūrėjų laisvė. Per pastaruosius elementus informacijos teisė yra įgyvendinama. Be to, svarbu pabrėžti, kad šie elementai yra kintantys.
