Savitaiga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Saviįtaiga, autosugestija yra procesas, kurio metu asmuo, treniruodamas ir veikdamas pasąmonę, siekia įteigti sau tam tikrus teiginius, mintis tam, kad šie įsitvirtintų pasąmonėje ir po to nesąmoningai veiktų žmogaus sąmonę.

Turinys

1 Istorija
2 Technika
3 Veiksmingumas
4 Formos
5 Taikymas

[taisyti] Istorija

Saviįtaigos teoriją pagrindė prancūzų vaistininkas Emilis Coué XIX a. Jis pastebėjo, kad medikamentų, kuriuos jis duodavo savo klientams, poveikis priklausydavo nuo žodžių, kuriuos jis pasakydavo perduodamas vaistus. Stebėdamas savo apylinkės gyventojus jis priėjo išvados, kad kiekvienas žmogus gali pagerinti savo savijautą, jeigu jis naudos sugestijos formules ir keletą kartų pakartos tam tikrus žodžius.Jo pagrindinė formulė buvo: „Kiekvieną dieną visais atžvilgiais man darosi vis geriau ir geriau. “ kurią kartojant po kiek laiko pasijuntama geriau.

[taisyti] Technika

Pasąmonė pasiekiama savihipnozės arba kartojamų afirmacijų pagalba. Pasąmonės pasipriešinimas įveikiamas itin ryškių vaizdinių pagalba (vizualizacija), kadangi pasąmonės kalba yra vaizdas.

[taisyti] Veiksmingumas

Saviįtaigos veiksmingumas priklauso nuo:

atsipalaidavimo būsenos (smegenų biosrovės dažnio- kuo jis žemesnis, tuo veiksmingesnė įtaiga),
įsivaizduojamų objektų detalumo, susikurto vaizdinio tikroviškumo, ryškumo,
treniravimosi periodiškumo bei susikaupimo.

Autosugestijos metu garsiai arba mintyse nuolat kartojamas sakinys, kol jį priima pasąmonė bei jis įtvirtina. Nepriklauso nuo to, ar mintis turi teigiamą ar neigiamą prasmę. Tikimasi, kad mintis taps savaime suprantamu (pasąmonei) faktu ir taps įsitikinimu, kuriuo neabejojama ir kuriuo bus vadovaujamasi nesąmoningai.

[taisyti] Formos

Saviįtaiga gali būti nesąmoninga ir sąmoninga. Pastarasis atvejis paprastai dažnesnis. Tačiau ir pimojo atvejo pavyzdžių gausu kasdieniniame gyvenime (man nesiseka, aš nieko negaliu padaryti; aš nieko nesugebu; esu bejėgis; man nepasiseks, aš nelaimėsiu etc.).