Socialinė demokratija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Socialinė demokratija – paprastai tai, kaip demokratinio socializmo sinonimas naudojama sąvoka, tačiau socialinė demokratija yra tik viena iš keturių demokratinio socializmo stadijų, pirmiausia reiškianti ekonominio efektyvumo derinimą su socialinėmis garantijomis ir garantuojanti visuomenės stabilumą.
Jei politinė demokratija siekia, kad išnyktų beteisiai, socialinė demokratija – kad išnyktų beturčiai. Tai žmogaus interesų gynimas, jo orumą ir poreikius atitinkančių gyvenimo bei darbo sąlygų užtikrinimas per kolektyvinius institutus, pirmoje eilėje per profsąjungas.
Socialinė demokratija apima darbo apsaugą, socialinę apsaugą, socialinį draudimą, socialinę rūpybą (paramą ir paslaugas), būsto politiką, paramą motinystei ir šeimai, sveikatos apsaugą, teisę į apsaugą jaunystėje ir aprūpinimą senatvėje, poilsį, teisę naudotis kultūros pasiekimais, be kurių neįmanomas dvasinis žmogaus augimas, o ir pats demokratinis socializmas yra to kultūrinio augimo veiksnys. Mokslas ir meno vertybės, sukurti per tūkstantmečius, turi būti prieinami kiekvienam žmogui, kad jis galėtų siekti vis aukštesnės kultūros.
Socialinė demokratija nepripažįsta jokios diskriminacijos ir nelygių teisių pagal lytį, luomus, tikybą, rasę, nelygumus tarp miesto ir kaimo. Socializmas atmeta bet kokią totalitarinę sistemą, nes ji žemina žmogaus orumą.
