Taizé bendruomenė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Taizė bendruomenės veikla
Brolis Rožė (Rožė Šiucas-Marsošas, Roger Schutz-Marsauche) buvo gimęs Šveicarijos vietovėje Juroje (Vato kantonas), vietos reformatų dvasininko ir prancūzės šeimoje. Pats taip pat baigęs reformatų teologijos studijas ir patyręs negalią dėl plaučių tuberkuliozės, 25 metų R.Šiucas paliko Šveicariją ir apsigyveno motinos gimtosios Burgundijos provincijos nedideliame Taizė kaimelyje Šiaurės rytų Prancūzijoje. Kartu su seserimi Ženevjeva įsigiję namelį, jie stengėsi padėti Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams, nes Taizė buvo prie tuometinės demarkacinės linijos, kuri dalijo Prancūzija į dvi dalis: okupantų nacių dalį ir „neokupuotą“, kurią valdė Berlynui artimas Višy režimas.
Kilus persekiojimo pavojui, – tarp pabėgėlių, kuriems buvo suteikta pagalba, buvo ieškoma rezistentų ir žydų, – R.Šiucas su seserimi laikinai buvo priversti palikti Taizė ir sugrįžo į šią vietovę jau karo pabaigoje. Prie jų prisijungė kiti bendraminčiai, kurie rūpinosi karo našlaičiais, taip pat netoli Taizė stovykloje buvusiais vokiečių belaisviais, ir taip vėl buvo pradėtas bendruomeniškas gyvenimas. Per 1949 metų Velykas septyni bendruomenės nariai vyrai – visi jie priklausė protestantiškosioms Bažnyčioms – davė sekimo Kristumi vienuolinius įžadus, pasižadėdami gyventi neturte ir celibate. Nuo 1969 metų Paryžiaus arkivyskupo leidimu į Taizė bendruomenę pradėjo įsitraukti ir katalikai, kurie dabar sudaro apie trečdalį jos narių.
Šiandien ekumeninėje bendruomenėje yra daugiau kaip 100 įvairių konfesijų atstovų iš dvidešimt penkių pasaulio šalių, kurie savo bendryste stengiasi įveikti tikybos ir tautinius skirtumus tapdami susitaikymo ženklu susiskaldžiusiems pasaulio krikščionims. Vienuolystei apsisprendę broliai išlieka paprasti ir kuklūs, visiškai pragyvendami iš savo darbo, nepriimdami dovanų ir aukų. Jei kuris nors brolis paveldi šeimos turtą, tai bendruomenė jį išdalija vargšams.
Teigiama, kad iš pradžių Taizė bendruomenė prašė vietos katalikų vyskupo leisti naudotis kaimelio bažnyčia. Tai buvo neįprastas prašymas, todėl vyskupas patarė kreiptis į Vatikano nuncijų Paryžiuje, kuriuo tuo metu buvo arkivyskupas Andželas Ronkalis (vėlesnis popiežius Jonas XXIII). Nuncijus davė šį leidimą ir tapo dideliu Taizė bendruomenės draugu. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai į Taizė, ieškodami dvasinės atgaivos, pradėjo plūsti dešimtys tūkstančių jaunuolių iš viso pasaulio, bendruomenė pasistatė didelę Susitaikymo šventovę. Be popiežiaus Jono Paulius II minėto vizito, čia yra apsilankę trys Anglikonų Bažnyčios vadovai, Kenterberio arkivyskupai, taip pat kai kurie stačiatikių hierarchai bei protestantų vyskupai, daugelis kunigų ir pastorių.
Tačiau pagrindiniai Taizė bendruomenės svečiai yra jaunieji piligrimai, kurie čia pavieniui ir didelėmis grupėmis vyksta nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Jaunuoliai čia kartu su Taizė broliais studijuoja Šventąjį Raštą, meldžiasi ir medituoja, dalijasi buities darbais, šlovina Dievą giesmėmis ir muzikavimu. Brolis Rožė kartą yra rašęs: „Jaunuoliai žino, kad čia jie turi atvykti ne kaip turistai. Jeigu taip būtų, tai jie vyktų ne tuo adresu. Dauguma jų čia atvyksta su vienu ir tuo pačiu klausimu: Kaip aš galiu suprasti Dievą? Kaip aš galiu žinoti, ko Dievas nori man?“. Taizė praleista savaitė daugeliui jaunųjų krikščionių padeda suvokti glaudų ryšį tarp bendrystės su Dievu maldoje ir asmeninės meditacijos, taip pat tarp bendrystės patirties ir tautų solidarumo. Taip jaunose sielose kuriamas pagrindas būti pasitikėjimo ir taikos skleidėjais susiskaldymo, smurto ir izoliacijos varginamame šiuolaikiniame pasaulyje.
Kai kurie Taizė bendruomenės broliai yra išvykę į vargingiausias pasaulio šalis, kad ten liudytų taiką, pagelbėtų skurstantiesiems ir dalytųsi jų likimu. Šie broliai, gyvendami nedidelėmis grupėmis Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos kraštuose, stengiasi būti artimo meilės liudytojais vargšams, gatvės vaikams ar nepagydomiems ligoniams, kurie dažnai yra įskaudinti, apleisti vieniši. Taip pat Taizė bendruomenė jau beveik tris dešimtmečius garsėja savo rengiamais didžiaisiais naujamečiais Europos maldos susitikimais, kuriuose kasmet dalyvauja iki 150 tūkstančių jaunų žmonių. Pirmasis toks „Pasitikėjimo piligrimystės“ susitikimas Paryžiuje įvyko 1978 metais, o paskutinysis, sutinkant 2005-uosius, – Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Šių metų gruodžio pabaigoje vaikinai ir merginos rinksis – jau be brolio Rožė – į Italijos didmiestį Milaną.
