Tapyba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kai dažančioji medžiaga tepama ant tam tikro paviršiaus (popieriaus, sienos). Tai darantis asmuo – dailininkas (tapytojas), šie terminai dažniausiai naudojami jei tai žmogaus profesija. Žmonės tapyti pradėjo maždaug 6 kartus anksčiau nei naudoti raštą.
[taisyti] Istorija
Seniausi žinomi piešiniai yra Šovė grotuose (Chauvet), Prancūzijoje, laikoma kad jie yra maždaug 32 000 metų senumo. Piešiniai nutapyti naudojant raudonai rudą bei juodą pigmentus – ochrą ir vaizduoja arklius, raganosius, liūtus, bizoną bei mamutą. Kitų urvinės tapybos pavyzdžių randama visame pasaulyje.
