Tarptautinės teisės šaltiniai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tarptautinės teisės šaltiniai yra dokumentai ir procesai, iš kurių kyla taisyklės ir principai, reguliuojantys tarptautinę bendruomenę. Jie yra įtakoti įvairių politinių ir teisės teorijų.
Viena iš tarptautinės teisės ypatybių yra ta jog valstybės, tarptautinės organizacijos ir kiti subjektai nėra vien tik pasyvūs subjektinių teisių ir pareigų turėtojai. Jie tiesiogiai dalyvauja tarptautinės teisės normų kūrime.
Klasikinį tarptautinės teisės šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str.:
- tarptautinės konvencijos;
- tarptautinis paprotys;
- bendri teisės principai;
- teismų sprendimai ir viešosios teisės specialistų doktrina;
- tarptautinių organizacijų rezoliucijos;
- vienašaliai aktai.
Tarptautinė teisė nežino jokios šaltinių hierarchijos. Negalima teigti, kad tarptautinė sutartis yra pranašesnė ar turi pirmenybę prieš paprotį. Faktas, kad valstybė JT narė nėra ratifikavusi atskiros konvencijos, neatleidžia tos valstybės nuo normų vykdymo, šiuo atveju tos neratifikuotos normos jai būtų taikomos kaip papročiai. Nes, net ir tada, kai praktiškai beveik visos valstybės dalyvauja tarptautinėje sutartyje, kodifikuojančioje tarptautinės teisės normas, šios normos išlieka kaip papročiai.
