Teisės sociologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Teisės sociologija – sociologijos disciplina tirianti kaip teisė veikia visuomenę ir, atvirkščiai kaip visuomenė veikia teisę.

Skirtingai nuo dogmatiško teisės mokslo, teisės sociologija teisę supranta kaip visuomeninės tikrovės fenomeną, kuris yra konstruojamas per socialines sąveikas ir elgesio pavyzdžius, stabilizuojamas arba keičiamas esamų galios ir viešpatavimo santykių.

Teisės sociologija tiria teisės visuomenines „funkcijas“ – teisingumo kūrimą, individų gynimą, taip pat pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis stiprinimą. Šioje sąveikoje galime išskirti „instrumentines“ ir „simbolines“ funkcijas.

Pagrindiniai teisės sociologijos tyrimų tikslai yra:

• ryšio tarp teisės, kaip socialinio reguliatoriaus ir socialinio fenomeno, ir visuomenės analizė;
• socialinės teisės paskirties ir kompleksinio teisės veikimo analizė, kurios metu atskleidžiamas teisės efektyvumas;
• socialinių neformalių elementų, tokių kaip teisės kultūra, vertybinės orientacijos, profesinis statusas, demografinės charakteristikos, įtaka teisės subjektų elgsenai.

Teisės sociologijos pagrindai susiformavo dar XX a. pradžioje, tačiau formaliai savarankiška disciplina teisės sociologija tapo žymiai vėliau. 1962 m. V Tarptautiniame sociologijos kongrese buvo suburta grupė sociologų ir juristų, kuri pasiūlė kongresui aptarti temą “Teisės sociologijos turinys ir metodas”. Šio aptarimo rezultatas buvo ir tam tikra teisės sociologijos institucionalizacija, kadangi teisės sociologija veikia dviejų mokslų – teisės ir sociologijos sandūroje. Tokios socialinės problemos, kurios kyla iš sudėtingų, kompleksinių socialinių santykių, turi būti tiriamos kompleksiniais, specifiniais metodais, kuriuos gali pasiūlyti nauja mokslo kryptis – teisės sociologija.

Pagrindinės priežastys:

• Poreikis nustatyti visuomenės stabilumą ir nestabilumą, jo priežastis. Vienas socialinio stabilumo veiksnių – socialinės normos, tarp kurių teisės normos – vienos svarbiausių, kaip ypatinga socalinių normų rūšis. Teisės normų tyrimo būtinumas – teisės sociologijos susiformavimo pirmoji priežasčių. Susijusi su teisininkais ir sociologais, kurie pabrėžė visuomenės solidarumą. Ieškojo tvarkos, atkreipė dėmesį į vertybes ir normas.
• Susijusi su teisiniu pozityvizmu, kuris reiškia normatyvistinį požiūrį, kad teisė – normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Jį teigė romanų-germanų teisinės sistemos tradicijos ir vystymasis. Valstybė, kuri savo galią ilgainiui iškovojo iš bažnyčios, iškėlė teisinės technikos, tuo pačiu ir teisininko profesijos reikšmingumą. XX a. pr. kilo problema – ką reiškia teisinis pozityvizmas? Teisė atitrūksta nuo savo visuomeninių šaknų (ubi societas, ibi ius), ji nebesuprantama kaip visuomeninis reiškinys, bet suvokiama tik sąryšyje su įstatymų leidėjo valia. Išsivysčiusi sutarčių teisė, kuri rėmėsi dispozityviu požiūriu, nebuvo susieta su įstatymų leidėju, bet su korporacijų įstatais ir t.t. Iškilo kitokio požiūrio būtinumas, ir XX a. pr. plito teorijos, susijusios su Marksu ir Engelsu, Vėberiu, parodžiusios politikos reikšmę teisėje. Klausimas: “kas pirma: teisė ar valstybė? ” teisės filosofijoje neiškilo, bet su klasės valios teorijomis parodyta, kad teisė ir visuomeninio sluoksnio vadovavimas susiję. Vėliau šis vadovavimas interpretuojamas kaip visuotinas interesų patenkinimas. Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė – ne tik įstatymų leidėjo valia, bet visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. Visos visuomenės poreikiai liko nepastebėti ir vėliau atsirado teorijos, aiškinančios teisę kaip izoliuotą sferą, kur ne teisininkui nėra ką veikti
• Trečia teisės sociologijos susiformavimo priežastis – poreikis susieti teisininko profesinę veiklą, jo interesus su gyvais, apčiuopiamais dalykais, remiantis Kelzenu, susieti Solen ir Sein. Talcot Parsons: “teisės mokslas turi įgyti empiriškumo”. Jei teisė – tik sustingusi formuluotė, tai kaip priimami teisiniai sprendimai, kaip teisė taikoma? Ta pati norma gali būti skirtingai interpretuojama ir taikoma įvairių asmenų, įvairiais laikotarpiais. Dažnas reiškinys – apylinkės teismo sprendimus keičia apygardos teismas, o šio teismo – Aukščiausiasis Teismas. Konkretūs istoriniai, psichiniai, politiniai faktoriai lemia teisės taikymą, net jos sukūrimą. Visi mokslai priartinti prie gyvenimo, o teisės – ne.

Iš sociologijos teisės mokslas – teisės sociologija – perėmė tyrimo metodus, analizės lygius ir sociologinį požiūrį.