Valentinas Gustainis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Valentinas Gustainis (1896 m. liepos 15 d. Vinkšnupiuose, Šakių raj. – 1971 m. spalio 11 d. Griškabūdyje) – žurnalistas, sociologas, publicistas, vertėjas, filosofas ir rašytojas. Vienas pirmųjų tarpukario Lietuvoje žurnalistų profesionalų.
[taisyti] Biografija
Tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1921 m. studijavo filosofiją Heidelbergo universitete. 1925–1926 m. pirmininkavo Vytauto didžiojo universiteto studentų organizacijai „Neo-Lithuania“ („Naujoji Lietuva“).
Nuo 1928 m. vasario 1 d. iki 1932 m. – „Lietuvos Aido“ redaktorius (po jo šias pareigas ėjo Ignas Šeinius). Kaip šio laikraščio užsienio korespondentas dirbo Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitur. 1932 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu. 1934 m. deleguotas į Lenkiją kaip žurnalistas ir diplomatas. 1939–1940 m. ELTOS direktorius.
1941 m. sovietų represuotas, kalintas Bijsko, Barnaulo, Krasnojarsko kalėjimuose, Siblago, Karagandos lageriuose. Iš Sibiro grįžo 1956 m., apsigyveno Griškabūdyje.
[taisyti] Darbai
Išleido pažintinio turinio knygas „Lenkai ir Lenkija“ (1937 m.), „Prancūzija“ (1938 m.), „Lithuania: The First Twenty Years“ („Lietuva: Pirmasis dvidešimtmetis“, 1939 m.). Išvertė grožinių kūrinių iš vokiečių ir prancūzų kalbų.
Prasidėjus Atgimimui, jau po rašytojo mirties, buvo išleisti V.Gustainio memuarai „Be kaltės“ (1989 m.). 1991 m. išleista dar viena memuarinė knyga „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: Atsiminimai apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus (1924–1966)“.
