Žalvario amžius Lietuvoje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žalvario amžius Lietuvoje truko nuo XVI a. pr. m. e. iki V a. pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose, Irane žalvario amžiaus pradžia – dar 4 tūkst. pr. m. e. Ten atsiranda žiesta keramika. Žalvario (arba bronzos) amžiaus pradžia įvairiose pasaulio dalyse labai skiriasi. Pavyzdžiui, didžiojoje dalyje subsacharinės Afrikos žalvario amžiaus nebuvo – akmens amžių iškart keitė geležies amžius. Perėjimas į žalvario amžių vadinamas eneolitu.
Riba tarp neolito ir bronzos Lietuvoje laikoma virvelinės keramikos išnykimas ir brūkšniuotosios keramikos įsigalėjimas (Vidurio Lietuva). Brūkšniuotoji keramika kildinama iš virvelininės (tai neigia Algirdas Girininkas). Pasak jo ankstyvoji brūkšniuotoji keramika formavosi vėlyvosios Narvos kultūros įtakoje.
Gyvenvietės arčiau upių, vėliau aukštesnėse terasose. Stiprėjant bendruomenėms bei intensyvėjant prekybai dažnėjo kariniai susidūrimai. Dėl to žalvario amžiuje pradėti apgyvendinti piliakalniai, kurių aikštelėse randamos keturkampių stulpinės konstrukcijos pastatų su židiniais liekanos. Tanki šio ir vėlesnio laikotarpio piliakalnių sankaupa yra netoli Dauguvos-Dnepro vandens kelio – Rytų Aukštaitijoje (apie Zarasų – Tauragnų liniją) iš kur išplito brūkšniuotos keramikos kultūra. Žalvario amžių Marija Gimbutienė pavadino baltų, išplitusių nuo Baltijos iki Volgos, aukso amžiumi. Ji baltams priskyrė antropomrifinių urnų (dalinė – varpinių kapų), vakarų Mozūrijos, Sembos-Notangos, kuršių, sūduvių(jotvingių rytų Mozūrijoje, brūkšniuotos keramikos, Dnepro aukštupio bei Volgos-Okos aukštupio (Nikolo-Leniveco, vėliau Juchnovo, Okos, Dnepro-Dauguvos), Milogrado kultūras.
[taisyti] Dirbiniai
Žalvario amžiaus dirbinių nedaug. Manoma, kad pirmieji žalvariniai kalavijai pateko į Lietuvą iš Skandinavijos. Žalvariniai dirbiniai į Lietuvą taip pat vežami iš dabartinės Austrijos, Vengrijos teritorijų ir net Užkaukazės, per Estiją, Dauguvos upę. Ilgainiui susidėvėjusius įrankius vietiniai meistrai išmoko perlydyti ir pasigaminti naujus – piliakalniuose randama lydymo krosnelių ir liejimo formų liekanų. Iš Vakarų Europos į Lietuvą taip pat pateko bronzos žaliava. Atsirado baltiško tipo bronzos dirbiniai: Rytų Pabaltijo tipo kirviai.
Randami įprastiniai durklai, mažomis trikampėmis geležtėmis, žalvariniai ietigaliai plačiomis plunksnomis ir plačiomis įmovomis. Antkakliai, smeigtukai atvežti iš Rytprūsių. Beveik visi dirbiniai importuoti iš Vakarų Europos. Lietuvoje gaminami antsmilkiniai, antkaklės kampuotais galais, gulbės kaklo galvos smeigtukai.
Brūkšniuotoji keramika buvo storų sienelių, grubi, paviršius menkai brūkšniuotas. Puodų tipai:
- Piltuvėlio formos
- Statinaitės formos
[taisyti] Verslai
Svarbią reikšmę turėjo medžiojamieji žvėrys: 88-92% randamų kaulų sudarė tauro, elnio, stirnos, ūdros kaulai. Naminiai buvo stambieji raguočiai, avys, arkliai. Arkliai buvo naudojami mėsai ir pienui, galbūt net jojimui.
Praktikuojama lydyminė žemdirbystė. Žalvario įrankiai paspartino žemdirbystės ir gyvulininkystės vystymąsi, atsirado žalvarinių įrankių gamintojai – amatininkai. Apie žemdirbystę byloja kapliai, rasti negi žalvariniai pjautuvai. Rytų baltų gyventose žemėse vyravo medžioklė ir žvejyba, gyvulininkystė išplito vėliau. Vakaruose verstasi primityvia žemdirbyste. Be gyvulininkystės, žemdirbystės, medžioklės ir žvejybos klestėjo ir bitininkystė, puodininkystė.
Žalvario amžiuje vyko sąlyginai intensyvi mainų prekyba. Kad vyko mainų prekyba rodo baltiški dirbiniai patekę į kitas šalis, pvz., Daniją (pvz., žalvariniai Rytų Pabaltijo tipo atkraštiniai kirviai). Pagal importinių dirbinių radimo vietas galime nustatyti intensyviausius prekybinius kelius: Dunojum, Dniepru, Dauguva, Vysla, Baltijos jūra, šiek tiek mažiau Nemunu ir Nerimi. Baltiškasis gintaras randamas ne tik Vidurio ir Rytų Europos šalyse, bet ir Mažojoje Azijoje, Balkanuose ir net Egipte.
[taisyti] Visuomenė, dvasinis gyvenimas
Žalvario amžiuje gyventa šeimyninėmis bendruomenėmis, kurios jungė kelių kartų šeimas. Atsiranda protėvių kultas pagal vyrišką liniją. Atskiros bendruomenės rankose buvo sukauptas didesnis ar mažesnis turtas. Randamos dvynių figūrėlės, simbolizuojančios derlingumą.
Pagal laidojimą galime išskirti vakarinį ir rytinį regionus. Vakaruose laidojami pilkapiuose, apie XII a. pr. m. e. mirusieji pradėti deginti. Rytuose laidojama kitaip. Gyvenvietėse laidojamos vien žmonių galvos, šalia jų daug degėsių ir įkapių, kabučių, gintarinių dirbinių. Dingsta ochra. 2 tūkst. pr. m. e. II ketvirtyje rytinėje dalyje kapai turėjo būti degintiniai. Brūkšniuotosios keramikos srityje kapai nerandami. Naujajame žalvario amžiuje taip pat išplitęs deginimo paprotys. Riboje su geležies amžiumi randami akmenimis apkrauti kapai (griautiniai).
