Neolitinės kultūros Lietuvoje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Neolitas (iš graikų neos – naujas, lithos – akmuo, arba „Naujasis akmens amžius“) tradiciškai laikomas paskutine akmens amžiaus dalimi. Tai 4800/4600-1700/1600 m. pr. m. e. (radiokarboninės datos). Perėjimas į neolitą dažnai vadinamas „neolitine revoliucija“ ir reiškia žmonijos ūkinės-ekonominės, gamybinės vaiklos suaktyvėjimą. Tai žmonijos raidos kultūrinis tarpsnis, kuris Lietuvoje prasidėjo atsiradus keramikai, gludintiems titnaginiams ir akmeniniams įrankiams, išmokus juos pragręžti, o baigėsi atsiradus pirmiesiems metalų lydiniams. Neolito pabaigoje pradėti auginti naminiai gyvuliai ir javai. Žmonės tapo sėslesni, dvasinis gyvenimas – sudėtingesnis. Tai Lietuvos neolito apibūdinimas, nes neolito technologijų atsiradimas ir išplitimas skirtingose šalyse labai skiriasi. Pietų ir Vidurio Europoje neolitas yra siejamas su gamybinio ūkio (žemdirbystė ir gyvulininkystė) įsigalėjimu. Neolitą Lietuvoje keičia žalvario amžius.
Pietų Europos ir Anatolijos ankstyvojo neolito kultūros stebina meno paminklų gausumu bei aukštu jų meniniu lygiu. Didesnioji dirbinių dalis vaizduoja moteris. M.Gimbutienės nuomone tai reiškia moters Deivės kulto egzistavimą.
Gyvenimo sąlygos labai priklausė nuo klimato, kuris pradžioje buvo jūrinis, o vegetacijos periodas ilgesnis nei dabar. Tuo metu išplito ąžuolai, kiti lapuočiai, liepos, guobos. Klimatas perėjo į subborealinį 3000–500 m. pr. m. e., atšalo, tapo drėgnas, vėl įsivyravo spygliuočiai.
Rytų Baltijos regiono neolitas skirstomas į:
- Ankstyvąjį
- Vidurinįjį bei
- Vėlyvąjį
Turinys |
[taisyti] Ankstyvasis ir vidurinysis neolitas
Ankstyvajame ir viduriniajame neolite Lietuvoje matome mezolitinių kultūrų tąsą:
- Nemuno (Cedmaro) kultūra
- Narvos kultūra
Šioms kultūroms poveikį darė šukinės-duobelinės keramikos kultūra, kuri siejama su ugrofiniškomis gentimis. Kita įtaka – iš rutulinių amforų kultūros, kartu su kanapėm ir sorom. Su ta pačia kultūra siejamas ir gyvulių jaukinimas. Keramikai būdingas lengvumas, nes daug organinių priemaišų.
Nemuno kultūra. Šios kultūros pamiklų surasta mažai. Būdinga mezolito tąsa titnago dirbiniuose, formos prastėja. Atsiranda keramika. Titnago dirbiniai skaldytiniai, vienagaliai, gremžtukai, rėžtukai, mikrolitai, grąžteliai, ovaliniai kirveliai. Atsiranda grūdintų akmeninių kirvelių nuolaužos. Atsiranda geriau apdirbti strėlių antgaliai. Seniausieji puodai dažniausiai neornamentuoti, kartais tik papuošti įspaustomis netaisyklingomis duobutėmis, menkai išdegti. Pagrindinis puodų tipas – dideli, smailiadugniai, plačiaangiai puodai. Spėjama, kad tokia forma buvo mėgdžiojami odiniai maišai. Keramika liesinta grūsto kvarcito priemaišomis.
Paplitimas nėra galutinai aiškus, didesnė dauguma paminklų pietryčių Lietuvoje. Manoma, kad buvo paplitusi nuo Nemuno vidurupio iki vyslos žemupio. Šiaurėje buvo Nervos kultūra, šiaurės rytuose – Valdajaus ir Volgos aukštupio, pietryčiuose – Dniepro-Donecko kultūra, vakaruose Lenkijos šukinės keramikos kultūra.
Narvos kultūra. Paplitusi į šiaurę nuo Nemuno kultūros ir išsirutuliojusi iš ankstesnės Kundos kultūros. Chronologija – 4-3 tūskt. pr. m. e. I pusė. Nuo 3 tūkst. pr. m. e. prasidėjo vidurinis neolitas. Skyrėsi tuo, kad neturėjo gero titnago, todėl Narvos kultūroje vyravo kaulo-rago dirbiniai. Puodai mažiau ornamentuoti, jų lipdymui turėjo įtakos Valdajaus kultūra.
Kultūra užima didelius plotus, todėl skiriami keli jos variantai: pajūrinis (vakarinis, šiaurės vakarinis) ir labiau žemyninis (rytinis, pietrytinis). Pajūriniam variantui priskiriamos gyvenvietės Nidoje, Šventojoje, Sarnatėje. Žemyniniam atstovauja Jara 1-4, Kretuonas-1, Pakretuonė 1-4, Sudota-2, Kretuonys-1, Paramelis-2 ir kt.
Svarbiausi dirbiniai: žeberklai, durklai, peikenos, ietigaliai, kabliukai, kirviai, kaltai, kapliai. Iš gintaro daryti papuošalai – pakabukai, vamzdeliniai karoliai, taip pat sagutės ir figūrėlės. Lietuvoje surinktų tokių dirbinių galima pasižiūrėti Gintaro muziejuje, Palangoje. gintariniai dirbiniai mainų keliu nuo 3 tūkst. pr. m. e. plito į šiaurę – šukėtosios duobelinės keramikos kultūros sritį. Vėliau gintaro dirbiniai pateko ir į pietinę rutulinių amforų kultūrą. Tai buvo labiau išsivysčiusi gyvulių augintojų ir žendirbių kultūra, todėl ten daugiausia „eksportuoti“ žymiai sudėtingesni dirbiniai, nei šiaurinėms kultūroms.
[taisyti] Gyvenvietės, ūkis
Dėl ekstensyvaus ūkio gyvenvietės nedidelės ir toli nutolusios viena nuo kitos (didelių medžioklės plotų būtinybė). Dažniausia randamos prie ežerų, netoli moreninių kalvų. Pastatai keturkampiai. Nemuno-Narvos kultūrų rytuose randama ovalinių pastatų.
Medžiojama ietimis, strėlėmis. Atsiranda bučiai, iš liepos karnos megzti tinklai skiritingais akių dydžiais, luotai, irklai, žuvišakės. Randamos kanapės ir soros. Žemę apdirbdavo kapliais. Egzistavo gintaro dirbtuvės – Šventosios 23-ioji gyvenvietė, Latvijoje prie Lubanos ežero. Nemuno ir Narvos kultūros iš šiaurės gavo žaliojo skalūno dirbinių. Dirbiniai plito kultūrinių mainų keliu.
[taisyti] Vėlyvasis neolitas
Vėlyvajame neolite iš Vidurio Europos pietų ir pietvakarių atsikėlė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros giminės – indoeuropiečiai. Pabaltyjy, Okos, Dniepro baseine, iš dalies Suomijoje paplitusi laivinių kovos kirvių kultūra siejama su protobaltais. Pietvakariuose buvo rutulinių amforų kultūra.
„Virvelininkai“ buvo europeoidai, klajokliai, gyvulių augintojai, raiteliai. Ateiviai atsirito dviem bangomis, perėjo per Lietuvą, Latviją, Estiją, pasiekė Suomiją. Virvelinės keramikos žmonės atsinešė virvelinius puodus ir plokščiadugnių puodų madą. Pagal formą juos galima skirstyti į taures, amforas, dubenėlius ir plačiakakles puodynes. Molyje įmaišyta grūsto granito, todėl jie patvaresni. Puodai turi nedideles storokas ąseles arba prilipdytus atsikišimus, kai kurie yra su skylutėmis virvelei įverti. Virvelininkai nežinojo žvejybos, bet atsinešė kanapes, soras, augino anksčiau čia nežinotus gyvulius: arklius, avis, ožkas. Žmones laidojo suriestus, be ochros. Virvelininkai perėmė gintaro apdirbimo techniką, nors jų dirbiniai paprastesni.
Pasak tradicinio požiūrio Pabaltijos virvelinės keramikos kultūra įsiveržė ir asimiliavo Nemuno kultūrą, o šiaurėje – vakarinę Narvos kultūros dalį. Šioje teritorije susidaro maišyta su virvelinės keramikos kultūra sritis – Pamario (Žucevo) kultūra. Šios kultūros gyventojai puošėsi labai gražaus darbo gintaro kabučiais, tačiau, matyt, vertindami gintarą, kaip stebuklingą medžiagą, dažnai nešiojo ir visai natūralius gintaro gabalėlius, pragręžę skylutę. Pamario kultūros tąsa manoma yra brūkšniuotoji keramika.
Kitaip virvelininkų svarbą, po daugelio kasinėjimų metų ir medžiagos sukauptos fonduose tyrimo, traktuoja Mokslų Akademijos instituto archeologų vadovas habil.dr.A.Girininkas, virvelininkų įtaką laikydamas itin ribota, baltus -autochtonais, o ne ateiviais.
Atskiros nuomonės laikosi M.Gimbutienė. Ji Europos indoeuropėjimo pradžią sieja su pilkapių (kurganų) kultūros įsiveržimu į Vakarų Europą (4300-3000 m. pr. m. e.). Iš pietinių stepių įsiveržusios gyvulių augintojų gentys, kurios siejamos su indoeuropiečiais, sunaikino Centrinės ir Pietų Europos neolitines žemdirbių kultūras. M.Gimbutienės nuomone V.Europoje susidarė antrinė indoeuropiečių protėvynė, kuri plėsdamasi į Baltijos pajūrį (3 tūkst. II pusė – vidurys) ir šiaurės rytų Europą atnešė rutulinių amforų kultūrą, virvelinę keramiką.
[taisyti] Visuomenė
M.Gimbutienės teigimu Anatolijos, Centrinės ir Pietų Europos ankstyvojo neolito kultūrose nerasta duomenų, rodančių ten buvus patriarchalinę indoeuropietinio tipo sistemą, nes neaptikta nei vyrų valdovų kapų, nei piliakalnių. Ji taip pat teigia, jog šios neolitinės kultūros buvo egalitarinės, su vienoda vyrų ir moterų padėtimi.
Sprendžiant iš gyvenviečių gimininę bendruomenę sudarė kelios šeimos. Ankstyvajame neolite giminės mažai bendrauja, vedybos pagrįstos egzogaminiais principais.
Kapų rasta labai mažai. Būdingi griautiniai kapai, į kuriuos dedama ochros, kojos ištiestos. Laidojama arti gyvenviečių. Kretuono kapai panašūs į nužudytųjų palaidojimą.
[taisyti] Antropologija ir etnika
Nemuno kultūrai priskiriama viena rasta kaukolė. Joje nėra ryškių mongoloidinių bruožų. Priskiriama europeoidams. Narvos kultūroje pastebimo plačios kaukolės, turėjusios rytietiškų kompenentų. Tuo tarpu šukinės-duobelinės keramikos žmonės turėjo daug mongoloidiškų bruožų. Manoma, kad dabartinės Estijos teritorijoje Narvos kultūros žmonės pradėjo metizuotis. Narvos ir Nemuno kultūrų žmonės buvo nuo seno įsikūrusių europidų palikuonys, tačiau šiaurėje susiformavo mišrus tipas. Dantys yra europietiško odontologinio tipo. Šių dviejų kultūrų atstovai neišnyko, o vėliau dalyvavo baltų susiformavime. Narvos kultūros branduolyje turėjo kilti protobaltai.
Vėlyvajame neolite atsikėlę indoeuropiečiai susiliejo su vietos gyventojais, atsirado prabaltai – baltų protėviai. Pagal tradicinę nuomonę, vėlyvajame neolite (2300-1600 m. pr. m. e.) galima kalbėti apie baltų kultūros susiformavimą. Pagal kitą – naujausią aiškinimą (habil.dr. A.Girininkas) – per akmens amžių vyko nuosekli vietinių genčių raida, baltai yra autochtonai, o vietinių gyventojų asimiliacijos bruožų nėra (iš virvelininkų pusės).
Baltai gyveno nuo Vyslos iki Okos, Volgos, siekė vidurio Latviją – Pskovo sritį.
