Aforizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aforizmas (iš graikų kalbos αφοριζειν, apibūdinti) trumpas, įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.
[taisyti] Pavyzdžiai
- Mąstau, vadinasi egzistuoju. René Dekartas
- Kai kurie povai slepia savo uodegą – ir vadina tai išdidumu.
- „Aš tai padariau“,- sako mano atmintis. „Aš negalėjau to padaryti“,- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
- Prarasto laiko niekada nebeatgausi.
- Visų didžiausias dalykas visų mažiausiame – tai sveikas protas žmogaus kūne. Pitakas
- Ginklams žvangant įstatymai tyli. Ciceronas
- Gobšumas – amžina vergystė. Ali
- Būtum tylėjęs, būtum likęs filosofu.
- Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos.
- Žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui,bet gyvulėliui. Vincas Krėvė
- Geriausias linkėjimas žmogui yra linkėjimas būti žmogumi. Volteras
- Blogų poelgių reikia vengti dėl neapykantos jiems, o ne iš baimės. Publilijus Siras
- Suvokti pareigą ir jos nevykdyti – tai bailumas. Konfucijus
- Būti ištikimam nelaimėje – didis dalykas. Demokritas
- Žmonių poelgiai nėra pastovūs, nei nekintami. Ištikimasis tampa išdaviku, o teisuolis – apgaviku. O tuos pokyčius lemia aplinkybės. Vang Čungas
Aforizmo sąvoką pirmą kartą panaudojo Hipokratas.
Aforizmo nederėtų painioti su aksioma, kuri yra teiginys, kurio teisingumas matomas be įrodymo.
 |
Šis literatūrinis straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
