Antanas Budriūnas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antanas Budriūnas (1902 m. rugsėjo 20 d. Pabiržėje (Biržų raj.) – 1966 m. spalio 5 d. Vilniuje) – vargonininkas, kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas.
[taisyti] Biografija
Iš pradžių lankė slaptą Daudžgirių dvaro mokyklą, o vietos vargonininkas mokė muzikos. 1919 – 1921 m. vargonininkavo ir vadovavo mėgėjų chorams Pabiržėje ir Smilgiuose (Biržų raj.).
1922 – 1938 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje mokėsi dainuoti (dėst. A. Kutkus), skambinti fortepijonu (dėst. Lidija Dauguvietytė ir Balys Dvarionas), kompozicijos (dėst. Juozas Gruodis), choro dirigavimo (dėst. Julius Štarka ir Nikodemas Martinonis).
1928 m. pašauktas į karinę tarnybą Kaune, vadovavo karių chorui, vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje. Tęsdamas studijas, dainavo „Dainos“ draugijos chore, buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos instruktorius ir mišriojo choro vadovas (1926 – 1937 m.). Studentų choras su pasisekimu koncertavo Stokholme, dalyvavo 1933 m. 2-ojoje Klaipėdos krašto dainų šventėje. Taip pat buvo Dotnuvos akademijos bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas. 1938 – 1940 m. vadovavo Kauno studentų ateitininkų chorui, su kuriuo koncertavo Tartu, Taline ir Rygoje.
Su broliais Motiejum ir Bronium 1931 m. pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“ (1931–1933 m. finansavo jo leidybą), buvo redakcinės komisijos narys, paskelbė daug straipsnių – 15-oje žurnalo numerių išspausdinta pirmoji Lietuvoje „Muzikos istorija“.
Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo valdybos narys, antrasis sekretorius ir iždininkas, pučiamųjų orkestrų instruktorius. Inicijavo pirmąjį Lietuvoje tipografinį natų spausdinimą S. Movšovičiaus spaustuvėje 1932 m. Kėdainiuose.
1937 – 1942 m. dėstė muziką Kauno gimnazijose ir dirbo konservatorijoje, 1940 – 1941 m. buvo direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. 1942 – 1948 m. – Dotnuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas, mišriojo choro vadovas ir vargonininkas. Studentų chorą (60 dalyvių) išmokė apie 40 dainų ir surengė 18 koncertų, 1946 m. respublikinės dainų šventės varžybose pelnė trečiąją vietą.
Pirmaisiais pokario metais dėstė Kauno konservatorijoje, o nuo 1949 m. iki mirties – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje. 1949 – 1950 m. – Solinio dainavimo ir choro dirigavimo fakulteto dekanas, 1951 – 1961 m. – Operinio parengimo katedros vedėjas, 1959 – 1961 m. – direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, 1962 – 1964 m. – Choro dirigavimo katedros vedėjas, ilgametis choro studijos vadovas ir dirigavimo dėstytojas, nuo 1951 m. – docentas, nuo 1965 m. – profesorius.
1957 – 1959 m. dėstė ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedroje. Aukštosiose mokyklose išugdė būrį choro dirigentų. 1961 m. įkūrė Respublikinį muzikos mokytojų mišrųjį chorą ir buvo jo meno vadovas bei vyr. dirigentas. Choras padėjo pakelti kvalifikaciją daugeliui Lietuvos mokyklų muzikos mokytojų – chorvedžių, surengė koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
A. Budriūnas buvo ikikarinės Lietuvos įvairių organizacijų dainų švenčių dirigentas, pokario metų respublikinių dainų švenčių konsultantas, Vilniaus miesto chorvedžių tarybos narys ir dainų švenčių dirigentas, 1964 m. – I respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.
1955 m. suteiktas nusipelniusio artisto, o 1962 m. – liaudies artisto garbės vardas. Kompozitorius išaugino du sūnus: Algimantas Budriūnas – inžinierius, Ramunis Budriūnas – miškininkas, gamtos mokslų daktaras. 1974 m. išleista muzikologo Stasio Ylos parengta knyga „Antanas Budriūnas“.
[taisyti] Kūryba
Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Sukūrė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, parašė keletą giesmių. Minėtinos sudėtingesnės dainos mišriajam chorui: „Jau išskrenda paukščiai klajūnai“, „Ruduo“, „Vilnius“, „Parugy“, „Nuo aukšto kalno“, giesmė „Ei, kelkitės“. Populiarios buvo dainos moterų chorui: „Našlaitėlės naktis“, „Nemunas“, „Rytmečio žemė“, „Koks ten lengvas poilsėlis“, „Geltieji lineliai“, „Nuo aukšto kalno“. Vyrų chorui: „Lopšinė“, „Žvejai“ ir baladė „Vyrų dalia“. Vaikų chorai pamėgo jo dainas „Rudenėlis“, „Ąžuoliukai“, „Išeik, tėveli, žalian sodelin“, „Riedėkit, gintarėliai“ ir kt. Parašė dainelių ir patiems mažiesiems dainininkams: „Žemuogėlės, „Neužmirštuolės“, „Keturi“, „Pirmasis dantukas“ ir kt.
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
