Distiliacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1. kaitinimo būdas (šaltinis)
2. pirminio mišinio indas
3. Viurco perėjimas (jei būtina, refrakcinė kolona jungiama tarp pirminio mišinio indo ir Viurco perėjimo)
4. termometras
5. kondensatorius
6. šaldantis vanduo įeina
7. šaldantis vanduo įšeina
8. distiliato surinkimo indas
9. tuštuma (Alonžas)
10. tuštumos adapteris (jungiklis)
Distiliacija – cheminių junginių mišinių arba tirpalų atskyrimo būdas, pagrįstas tų junginių virimo temperatūrų skirtumais.
Distiliacijai naudojami specialūs aparatai – distiliatoriai, susidedantys iš indo, kuriame kaitinamas pirminis mišinys, kondensatoriaus (dažniausiai – skysčiu aušinamo vamzdelio ar pan.) ir indo, skirto distiliato surinkimui.
Procesas, kurio metu viename distiliacijos įrenginyje atliekami keli distiliacijos ciklai, vadinamas rektifikacija.
Kai atskiriamų medžiagų virimo temperatūros skiriasi nedaug (5-10 laipsnių C), prie distiliatoriaus prijungiama refrakcinė kolona, pripildyta stiklinių rutuliukų arba kitaip padidinto paviršiaus ploto, tada ir menkas garavimo greičio skirtumas per didelį garams reikalingą įveikti kelią pasijaučia, ir taip panašių virimo temperatūrų skysčiai atskiriami. Distiliuojant negalima atskirti azeotropinių mišinių.
Pvz., grynas etilo alkoholis verda 78,4 °C temperatūroje, o vanduo – 100 °C temperatūroje, atitinkamai – jų mišinį įkaitinus iki 80 °C laipsnių, vandens garavimas vis dar bus gana silpnas, tuo tarpu spirito – stiprus. Tokiu būdu gautame spirito ir vandens garų mišinyje spirito garų dalis bus didesnė, nei pirminiame mišinyje. Distiliacijos būdu galima gauti iki 96% grynumo etilo alkoholį.
 |
Šis chemijos straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
 |
