Eduardas Jokūbas Daukša
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Eduardas Jokūbas Daukša (Daukšys) (1836 m. gegužės 13 d. Biržuose – ~1890 m. Papilio apylinkėse) – poetas.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Kėdainių penkiaklasėje, baigė Slucko gimnaziją. Jo tėvas, Kazimieras Kristupas Daukša, buvo triklasės reformatų mokyklos mokytojas.
Studijavo mediciną Maskvos (1855 – 1856 m.) ir Dorpato (1856 – 1858 m.), filologiją Karaliaučiaus (1856 – 1860 m.) universitetuose. Buvo labai plataus išsimokslinimo, pravardžiuojamas „Berlyno akademiku“. Vertėsi pamokomis.
Dalyvavo 1863 m. sukilime, kovėsi E.Liutkevičiaus dalinyje. Karo teismo nuteistas 16 metų katorgos, ištremtas į Tobolską. Vėliau bausmė sumažinta iki 12 metų. Po amnestijos raštininkavo Pavolgio geležinkelyje. Sugrįžo į gimtinę 1884 m. Klajojo po Lietuvą. 1890 m. žiemą rastas sušalęs pakelėje netoli Biržų.
[taisyti] Kūryba
Rašė eilėraščius lietuvių ir lenkų kalbomis. Meilės lyrikos, kupinos dramatizmo, pradininkas lietuvių poezijoje. Išvertė Adomo Mickevičiaus, J.W. Goethės, F. F.Šilerio, Dž. Bairono kūrinių ištraukų. Eilėraščių išspausdinti rinkinyje „Ant upės krašto blindelė auga“ (1987 m.).
