1863 sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Koplyčia sukilimo aukų atminimui Vilniuje

1863-1864 m. sukilimas – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią, XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnogafinėse dalyse -Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir yra vadinamas Sausio sukilimu. Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. kovo mėnesį. Rusijos okupacinė armiją ginkluotą kovą galutinai numalšino 1864 m. rudenį. Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.

[taisyti] Padėtis prieš sukilimą

Laisvės kovos Lietuvoje-Lenkijoje prasidėjo Rusijos imperijai pralaimėjus Krymo karą ir jo pasekoje patyrus ekonominę bei politinė krizę. Prie įvykių Lietuvoje-Lenkijoje ir ruošiamo sukilimo prisidėjo ir Vakarų Europos revoliucinių idėjų šalininkai: Garibaldis, Marksas, Bakuninas ir kiti. Rusijos valdžia mėgindama rasti išeitį iš susiklosčiusios vidinės ir tarptautinės padėties 1861 metais pradėjo žemės reformas naikindama baudžiavą.

Laisvės kovose pagrinde dalyvavo – valstiečiai (ypač Žemaitijos), miestiečiai, studentija, jame dalyvavo ir dalis bajorų, smulkiųjų dvarininkų, žemesnio rango katalikų dvasininkai.

Būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje, Londone slaptuose susiėjimuose. 1861 metais daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko anticarinės manifestacijos, vien Vilniuje įvyko 116 tokių manifestacijų.

1861 metų pabaigoje susidarė dvi pagrindinės politinės grupuotės:

„Baltieji“ – LDK ir Lenkijos bajorai, šlėktos;
„Raudonieji“ – demokratinių pažiūrų piliečiai, palaikę ryšius su Vakarų Europos demokratiniais judėjimais.

1862 metų vasarą Vilniuje sudarytas Judėjimo komitetas, politinė organizacija, vadovavusi sukilimui okupuotoje Rusijos LDK teritorijoje. Nuo 1862 spalio komitetas pavadintas Lietuvos provincijos komitetu, vadovu paskirtas Konstantinas Kalinauskas. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, užsienio revoliuciniais veikėjais.

[taisyti] Sukilimo pradžia

Sukilimą 1863 m. sausio 22 d. Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“: Varšuvoje įsikūrusi Centrinė Tautų Vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame sakoma, jog valstiečiai gaus žemę dykai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo ir skelbiama jog atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.

Lietuvoje sukilimas prasidėjo – 1863 m. vasario 1 dieną. Tą pačią dieną Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią. Sukilimas Lietuvoje palaikė Lenkijoje jau įsiplieskusią kovą prieš carinę Rusiją. Įsisteigęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrius leido atsišaukimus, kad žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus trobelininkai ir darbininkai, prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai bei keli kunigai: K. Kalinauskas, Z. Sierakauskas, A. Mackevičius. Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji, tačiau kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto, 1863 m. kovo 11 dieną įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandžio mėnesį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia. 1863 m. birželio 26 dieną vietoje valdymo skyriaus įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus buvo atsidūręs sukilėlių rankose, kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o rusų kariuomenė laikėsi didesniuose miestuose.

[taisyti] Sukilimo eiga

Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai. 1863 metų vasario 2 dieną dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos ir buvo nugalėti. Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių apjungęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 dieną paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu, balandžio 21 būrys Raguvos miškuose privertė trauktis caro karius, vėliau patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 dieną ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.

Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.

1863 metų gegužės 13 dieną liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau pramintas Koriku. Atvykęs su rusų kariuomenės pastiprinimais naujas generalgubernatorius M. Muravjovas įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.

1863 metais liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.

Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d.

1863 metų liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 metų rugsėjo, čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 metų pradžioje suėmus ir kovo 22 dieną nužudžius K. Kalinauską, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.

[taisyti] Sukilimo pasekmės

Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 metais įvestas Spaudos draudimas. Tuo pačiu padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 metų reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.