Ieva Simonaitytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ieva Simonaitytė (1897 m. sausio 23 d. Vanaguose – 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.

[taisyti] Vaikystė

Ieva Simonaitytė būdama penkerių metų susirgo kaulų džiova, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912-1914 m. I.Simonaitytė gydėsi Augenburgo sanatorijoje Vokietijoje. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.

[taisyti] Klaipėda

1921 m. I.Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A.Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.

[taisyti] Kūryba

Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.

Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Nuo 1936 m. I.Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938-1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I.Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. iki mirties I.Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“.

[taisyti] Romanai

„Aukštujų Šimonių likimas“, 1935 m.,
„Pavasarių audra“, 1938 m.,
„Vilius Karalius“, 1939 m.,
„Be tėvo“, 1941 m.

[taisyti] Apsakymai

„Apysakos“, 1948 m.,

[taisyti] Apysakos

„Pikčiurnienė“, 1953 m.,
„Paskutinė Kūnėlio kelionė“, 1971 m.

[taisyti] Autobiografinė trilogija

„O buvo taip“, 1960 m.,
„Ne ta pastogė“, 1962 m.,
„Nebaigta knyga“, 1965 m.

[taisyti] Įvertinimas

1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas.

Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org../../../i/e/v/Ieva_Simonaityt%C4%97_2c29.html"

Kategorija: Lietuvos rašytojai