Ispaniškoji partija (Ruy Lopez)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ispaniškoji partija (arba Ruy Lopez anglakalbėse šalyse). Pirmieji ėjimai:
1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Rb5
Vienas populiariausių debiutų. Galima tokia daugybė variantų, kad šachmatų debiutų enciklopedijoje visi kodai nuo C60 iki C99 skirti vien tik jiems.
[taisyti] Istorija
Ispaniškoji partija anglakalbėse šalyse vadinama ispanų XVI a. kunigo Ruy Lopez de Segura vardu. Jis šio ir kitų debiutų studijas aprašė 150 psl. knygoje „Libro del Ajedrez“ (1561 m.). (ši knyga turėjo ir kai kurių ezoterinių arba netgi nesąžiningų patarimų, pvz., rekomenduojama padėti lentą taip, kad saulė šviestų į varžovo akis). Nors ir vadinamas Ruy Lopez vardu, tačiau šis debiutas buvo žinomas dar anksčiau – aptinkamas 1490 m. rašytame Göttingen’o rankraštyje.
Ruy Lopez debiutas nebuvo populiarus, kol XIX a. viduryje Carl Jaenisch, rusų teoretikas, iš naujo neatrado jo galimybių.
Debiutas vis dar plačiai naudojamas, beveik visi žaidėjai jį yra naudoję tam tikru momentu (dviguba karaliaus pėstininkų pradžia labai paplitusi meistrų žaidime) ir daugelis šį debiutą žaidžia tiek baltais, tiek juodais.
[taisyti] Pagrindai
Įprasta, kad baltieji trečiu ėjimu atakuoja žirgą, kuris gina e5 pėstininką nuo f3 esančio juodųjų žirgo. Reikėtų pažymėti, kad baltųjų grėsmė laimėti juodųjų e eilės pėstininką su 4. Rxc6 dxc6 5. Žxe6 yra iliuzinė - juodieji gali atsakyti 5...Vd4, grasinant iškart 2 figūroms (forking): žirgui ir e4 pėstininkui ir laimint figūrą su gera pozicija. 3.Rb5 tebėra geras ėjimas: išvystoma figūra, pasirengiama rokiruotei, ir sukeliama potenciali grėsmė (pin) juodųjų karaliui. Kaip ten bebūtų, kadangi trečias baltųjų ėjimas nereiškia neišvengiamos grėsmės, juodieji gali atsakyti daugybe būdų.