Jonas Bretkūnas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas Bretkūnas, 1536 m. Bambliuose netoli Frydlando (Mažoji Lietuva) – 1602 m. spalio 1 d. Karaliaučiuje; vienas lietuvių raštijos pradininkų, religinių raštų rengėjas, Biblijos vertėjas, istorikas.
Kilęs iš vokiečio ar suvokietėjusio prūso ir prūsės šeimos. Nuo 1555 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus, nuo 1557 m. Vitenbergo universitete, čia klausė P. Melanchtono paskaitų. Nuo 1562 m. liuteronų kunigas Labguvoje, kurioje pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai, o nuo 1587 m. kunigavo Karaliaučiuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, lietuvių ir lenkų parapijoje. Mirė maru.
[taisyti] Kūryba
J. Bretkūnas priklauso antrajai lietuvių humanistų kartai, kuri atėjo po Martyno Mažvydo, Baltramiejaus Vilento ir kt. Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuvių nacionalinės literatūros raidai Mažojoje Lietuvoje. Parengė ir 1589 m. išleido į vieną knygą sujungtus darbus: giesmyną Giesmės duchaunos, pirmąją lietuvišką maldaknygę Kolektos, arba Paspalitos maldos ir giesmynėlį su natomis Kancionalas nekurių giesmių. Juos rengdamas naudojosi Martyno Mažvydo raštais, giesmyne pateikė naujų giesmių vertimų iš vokiečių kalbos.
Postilė
Reikšmingiausias spausdintas J. Bretkūno veikalas – beveik 1000 puslapių apimties originalių ir kompiliuotų pamokslų 2 dalių rinkinys Postilė (Postilla, tatai esti trumpas ir prastas išguldimas euangeliu, 1591). Tai pirmas spausdintas tokio žanro (pamokslų) lietuvių prozos leidinys turėjęs didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi. Jos dedikacijoje Prūsijos kunigaikščiui Georgui Friedrichui J. Bretkūnas apgailestavo dėl lietuviškų raštų stokos, kėlė Biblijos lietuvių kalba reikalingumą.
Biblijos vertimas
J.Bretkūnas turėjo išvertęs visą Bibliją, prie kurios su pertraukomis triūsė daugiau kaip 10 metų (1579–90). Rėmėsi Martino Liuterio vertimu į vokiečių kalbą, lygino su originalais. Vertimą svarstė 1590 m. Gumbinėje liuteronų kunigų konferencija. Tačiau rengimas spaudai buvo užvilkintas ir liko rankraščiu, kuris saugomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne . 2002 m., minint J. Bretkūno 400 mirties metines, rankraštis eksponuotas Vilniuje (apdraustas beveik 9 mln. litų).
Bretkūno Biblijos vertimu naudojosi Jonas Rėza, išleidęs Dovydo psalmes (1625) m., 1735 m. Biblijos rengėjai, Liudvikas Rėza, vėliau Adalbertas Becenbergeris, Ernstas Frenkelis, Kazimieras Būga ir kiti filologai. Antrojo pasaulinio karo metais Biblija buvo dingusi, tačiau vėliau visi aštuoni rankraščio tomai atsirado Getingene. Vokiečių baltistai Frydrichas Scholzas ir Jochenas Range publikavo šio vertimo faksimiles (1991–96 m.).
J. Bretkūnui taip pat nepavyko išspausdinti ir savo išversto Augsburgo išpažinimo bei kitų vokiečių teologų (J. Wigando, A. Korwino) raštų. Yra išlikę J.Bretkūno vokiečių kalba rašytos Chronicon des Landes Preussen (“Prūsų krašto kronikos”, 1578–79) fragmentų, kuriuose autorius teigė baltų autochtoniškumą Prūsijoje. Dalį šių fragmetnų paskelbė J. Gerulis 1925 m.
Iš rašytinio palikimo išliko Jono Bretkūno kreipimasis į Prūsijos kunigaikštį 1569 m. dėl paramos šeimai, 1589 m. laiškas kunigaikščiui Frydrikui, 1600 m. laiškas kunigaikščio raštinei su pasiūlymu pirkti jo išverstą Bibliją, lietuviškų parapijų kunigų sutikimas vertinti J. Bretkūno Biblijos vertimą.
Visi Bretkūno raštai pasižymi išraiškos grynumu, taupumu ir aiškumu, leksiniais naujadarais, kurių dalis prigijo. Kalbos turtingumu jie liko nepralenkti iki Kristijono Donelaičio. Pagal kūrybos reikšmę lietuvių kultūrai, Bretkūnas stovi vienoje gretoje su Martynu Mažvydu ir Mikalojum Daukša.
