Kolektyvizacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kolektyvizacija – priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius. Masinė kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje prasidėjo 1929 m. Ji vyko dviem etapais: buožių likvidavimo ir kolūkių kūrimo. „Išbuožinimas“ vertė valstiečius greičiau stoti į kolūkius bei formavo kolūkių materialinę bazę. 1929 – 1930 m. buvo „išbuožinta“ 320 tūkst. valstiečių ūkių jų turtą atiduodant kolūkiams. Neretai būdavo „išbuožinami“ vidutiniai, vargingieji valstiečiai. Iš viso buvo ištremta iki 15% kaimo gyventojų. Dauguma represuotųjų buvo geri ūkininkai, darbštūs ir tvarkingi valstiečiai.[reikalinga citata]
[taisyti] Kolektyvizacijos rezultatai
Kolektyvizacija sužlugdė žemės ūkį. 1933 m. 1 ha žemės buvo išgaunama tik 5,7 cnt grūdų, mažiau nei 1913 m. Gyvulininkystės produkcija sudarė 65% 1913 m. lygio. Galvijų sumažėjo nuo 60,1 mln. 1928 m. iki 33,5 mln. 1933 m. 1932 m. Sovietų Sąjungoje įvedus pasus, kolūkiečiai jų negavo ir liko „pritvirtinti“ prie kolūkių. Žemės ūkyje įsigalėjo direktyvinis planavimas, biurokratinis vadovavimas.
Šį straipsnį reikia sutvarkyti. Jei galite, tinkamai suredaguokite jo turinį, palikdami tik enciklopedinę medžiagą.
Didžiausias kolektyvizacijos nusikaltimas – valstiečių mirtys. 1929–1933 m. – per ketverius metus – buvo ištremta į Sibirą, uždaryta lageriuose, mirė nuo bado ir ligų apie 15 mln. valstiečių.
Kolektyvizavus žemės ūkį, visa valdžia atiteko J. Stalinui. Iki tol jis turėjo politinę valdžią, vienvaldiškai vadovavo pramonei, jo administracinis represinis valdžios aparatas lėmė žmonių likimus. Po kolektyvizacijos jis jau vadovavo visai ekonomikai.
