Konstantinopolio I susirinkimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Konstantinopolio I susirinkimas – Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, vykęs Konstantinopolyje 381 m.

Šį susirinkimą sušaukė Romos imperatorius Teodosijus I išspręsti klausimams, susijusiams su arijonizmu, kurie nebuvo išspręsti Nikėjos I susirinkimo. Svarbiausias iš jų – ar Šventoji Dvasia yra Dievas? Grupė arijonizmo paveiktų mąstytojų – pneumatomachų („kovotojų prieš Dvasią“) arba makedoniečių (pagal laikytą jų vadovu vyskupą Makedonijų Konstantinopolietį) – teigė, kad Šventoji Dvasia nėra Dievas, nors Jėzus Kristus yra.

Susirinkimas prasidėjo 381 m. gegužės pradžioje. Iš pradžių į jį susirinko 150 vyskupų iš rytinės Romos imperijos dalies: maždaug pusė iš Trakijos ir Azijos diecezijos, kita pusė iš Rytų (lot. Oriens) diecezijos (Antiochijos ir jos apylinkių), kurios visos įėjo į Rytų prefektūrą. Vėliau atvyko dar 36 vyskupai (pneumatomachai) iš Makedonijos, o jiems išvykus – dar keletas vyskupų.

Susrinkimui pirmininkavo iš pradžių susirinkimui pirmininkavo Antiochijos patriarchas Meletijus. Šiam mirus pirmininkauti ėmė Grigalijus Nazianzietis, Konstantinopolio arkivyskupas. Jam atsistatydinus susirinkimas išrinko nauju Konstantinopolio arkivyskupu pretorių Nektarijų, kuris susirinkimui pirmininkavo iki jo pabaigos.

Kadangi Nikėjos tikėjimo išpažinimas teigė tik „Tikime ir Šventąją Dvasią“ ir neapibrėžė, ar ji yra Dievas, jis buvo papildytas. Naujasis tikėjimo išpažinimas vadinamas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu.

Susirinkimas priėmė keletą kanonų. Graikiškuose šaltiniuose teigiama, kad kanonų buvo septyni, bet gali būti, kad trys paskutiniai buvo priimti jau šiam susirinkimui pasibaigus, nes lotyniškuose vertimuose minimi tik pirmieji keturi.

Pirmasis kanonas dar kartą patvirtino „318 Tėvų“ (Nikėjos I susirinkimo) tikėjimą ir skelbė anatemą „visoms erezijoms“, o ypač arijonams, pneumatomachams, sabelijonams, marcelijonams, fotianams ir apolinarianams.

Antrasis kanonas draudė vyskupams kištis į kitų vyskupijų reikalus.

Trečiasis kanonas skelbė, kad Konstantinopolio vyskupo postas toliau pagal garbingumą bus pirmas po Romos vyskupo (popiežiaus), nes „Konstantinopolis yra Naujoji Roma“. Anksčiau po Romos antruoju pagal garbingumą buvo laikomas Aleksandrijos patriarchas, po kurio sekė Antiochijos patriarchas.

Ketvirtasis kanonas skelbė, kad kinikas Maksimas Aleksandrietis įšventintas neteisėtai ir jo įšventinimas negalioja. Pastarasis (remiamas Aleksandrijos patriarcho Petro II) bandė tapti Konstantinopolio arkivyskupu vietoj Grigaliaus Nazianziečio.

Penktasis kanonas pripažino vakariečių „tomą“ (nėra tiksliai žinoma, kokie raštai čia minimi), mokantį apie Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę.

Šeštasis kanonas nustatė skundų dėl vyskupų veiksmų svarstymo tvarką.

Septintasis kanonas nustatė tvarką, pagal kurią įvairūs eretikai turėjo būti priimami į Bažnyčią.

Susirinkimas baigėsi 381 m. liepos 9 d.