Kreipinys
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kreipinys – būdinga dialogo ypatybė. Jis vartojamas tada, kai norima atkreipti pašnekovo ar rūpimo asmens dėmesį. Tai specifiniai žodžiai, neinantys jokia sakinio dalimi. Kalbant kreipinių savitumas išryškėja iš sakinio intonacijos. Jie tariami pabrėžtai, kiek pakeltu balsu, paskui daroma nedidelė pauzė. Neretai kreipiniai atskleidžia mūsų jausmus, požiūrį į asmenį, daiktą ar reiškinį, į kurį kreipiamės, pvz.: Oi broleli, brolužėli, kareivėli raitužėli, nepažįsti tu seselės, pagirių raibos antelės?
Kreipiniai atskleidžia ir pašnekovų santykius. Į asmenis galime kreiptis šiltai – vardu (Vida, Staseli), oficialiau – pavardę (Kalvaiti, Petraityte, Andriukaitiene), pareigas (mokytoja, direktoriau, pardavėja), kitus santykius (kaimyne, drauguži, keleiviai) ir pan.
[taisyti] Pagarbūs kreipiniai
| Titulas | Asmeninis kreipinys, prievardis |
|---|---|
| Popiežius | Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe! Šventas Tėve! |
| Patriarchas (Armėnų Katalikų Bažnyčia | Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe! |
| Jo Palaimintybė, Jūsų Palaimintybe! | kreipiantis į katalikų arba stačiatikių patriarchus |
| Kardinolas | Eminencija, Jūsų Eminencija! (J. Em.) |
| Vyskupas, Prezidentas, ambasadorius | Ekscelencija, Jūsų Ekscelencija! (J. E.) |
