Lęšiukas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lęšiukas (lot. lens) – akies dalis. Skaidrus, minkštos konsistencijos kūnas, praleidžiantis spindulius į akį, juos suglaudžiantis ir dalyvaujantis akomodacijoje. Savo forma primena išgaubtą lęšį. Akyje lęšiukas yra už rainelės, užpakaliniu paviršiumi atsirėmęs į stiklakūnio priekinėje dalyje esantį įdubimą. Labiausiai iškilę priekinio ir užpakalinio lęšiuko paviršiaus taškai vadinami lęšiuko poliais. Abu polius jungia 3,6 mm ilgio lęšiuko ašis, ekvatorius, kurio skersmuo apie 9 mm. Prie lęšiuko ties ekvatoriumi prisitvirtinęs lęšiuko pasaitėlis. Lęšiuką dengia kapsulė – labai plona elastinga plėvelė. Priekiniame paviršiuje kapsulė storesnė. Lęšiukas auga visą gyvenimą, senosios jo dalys centre susispaudžia, lęšiukas storėja, sunkėja. Sulaukus 25-30 metų, jau išsiskiria lęšiuko branduolys, kuris, žmogui senstant, didėja ir kietėja. Kinta lęšiuko spalva. Naujagimio lęšiukas skaidrus, vėliau įgauna gelsvą atspalvį. Lęšiukas neturi nervų ir kraujo indų, jį difuziškai maitina vandeningas skystis, esantis akies kamerose.
[taisyti] Lęšiuko ligos
Kai lęšiukas skaidrus, jis funkcionuoja gerai, o jo padėtis akyse normali. Kai lęšiukas pradeda drumstis, išsivysto katarakta.
- Katarakta – lęšiuko drumstis.
[taisyti] Skyriaus Pavadinimas
 |
Žmogaus organų sistemos |  |
|
Ragena - Odena - Rainelė - Vyzdys - Krumplynas - Gyslainė - Tinklainė - Regos nervas - Stiklakūnis - Lęšiukas - Vokai - Junginė - Ašaros |
||
| Serija: Žmogaus anatomija |
