Lietuviai (rytiniai senlietuviai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Kitos reikšmės – Lietuviai (reikšmės).
Lietuviai (rytiniai senlietuviai), sen. baltų subetnosas (dalies archeologų (daugiausia „Adolfo Tautavičiaus mokyklos“ atstovų) laikomas atskiru sen. baltų etnosu ir vadinamas „lietuvių gentimi“ arba „lietuvių genčių sąjunga“), nuo V a. pradžios iki XII-XIII a. sandūros gyvenęs dab. Lietuvos Respublikos rytuose (teritorijoje iki Šventosios upės ir Nemuno vidurupio vakaruose) ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje, t.y., visame archeologinės Rytų Lietuvos pilkapių kultūros areale. Rytų Lietuvos pilkapių ir Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrų panašumas bei neabejotinas giminingumas (antroji šių kultūrų susiformavo V a. – po to, kai IV ir V a. sandūroje migrantų iš Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo banga užplūdo iki tol vakarinių baltų gyventą Vidurio Lietuvos lygumą) leidžia manyti „archeologinius lietuvius“ buvus ne atskira gentimi, o V a. susiformavusio senlietuvių (sąlyg. pavadinimas) etnoso (didžiosios genties) „motininiu“ subetnosu.
„Lietuviais“ šio protoaukštaitiško subetnoso nariai literatūroje vadinami tik sąlyginai, nes tikrasis dab. Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje gyvenusių sen. baltų etninis savivardis istorikams nežinomas.
Tiesioginiai rytinių senlietuvių protėviai buvo vėlyvajame bronzos amžiuje ir ankstyvajame bei senajame geležies amžiuje Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų bei Vidurio Baltarusijoje gyvavusios Brūkšniuotosios keramikos kultūros (~XIII a. pr. m. e. – V a.) nešėjai.
I tūkstm. II pusėje rytinių senlietuvių gyvenamasis arealas šiaurės vakaruose (iki VII-VIII a. – Svėdasų-Obelių apylinkėse) siekė sėlių žemes, o pietvakariuose (nuo VI a. – ~ ties Merkinės-Bielyčios linija) ribojosi su jotvingių kraštu (III-V a. jotvingiai buvo infiltravę platų žemių ruožą į rytus nuo Nemuno tarp Gardino ir Kauno, t.y. visą vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakarinę dalį). Vakaruose (Kauno-Prienų apylinkėse ir palei Šventosios upę) rytinių senlietuvių kaimynas buvo senlietuvių etnoso (didžiosios genties) vakarinis subetnosas, t.y. Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjai (spėjami „protožemaičiai“), o pietuose bei rytuose – V a. Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų etnoso rytinės dalies pagrindu susiformavusi baltiška dregovičių/*drėgvų (Bancerovščinos kultūros nešėjų) gentis.
Archeologiškai lengvai apčiuopiamą kultūrinį skirtingumą nuo Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjų (savitą laidoseną ir kt.) rytiniai senlietuviai galutinai prarado XII a. pab., tada jų krašte išplitus Vidurio Lietuvos gyventojams (galimas daiktas, hipotetiniams senlietuvių kariauninkams, arba vad. leičiams) ir jų materialinės kultūros bruožams.
VI-XIII a. rytinių senlietuvių subetnosas asimiliavo (sulietuvino) kai kurių kaimyninių baltų genčių dalis (pietinius sėlius, pietinę vad. rytinių latgalių (=nalšėnų/nalšių?) dalį, Minsko-Naugarduko ruože gyvenusią šiaurvakarinę *drėgvų dalį ir šiaurės rytų jotvingius), o apie XIII a. pradžią kartu su vakariniais senlietuviais transformavosi į lietuvių tautą.
