Motiejus Kazimieras Sarbievijus
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595 vasario 24 d. – 1640 balandžio 2 d.) – poetas, rašęs lotynų kalba, populiarus XVII a. Europoje. Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas sarmatų Horacijumi.
Gimė Sarbieve (Lenkija, Plocko vaiv.). Studijavo Vilniuje ir Braunsberge. 1627 m. pradėjo dėstyti Vilniaus akademijoje, buvo jos profesoriumi. Vėliau Dėstė Kražių kolegijoje. Rašė odes, epigramas, himnus, eilėraščius,
1625 pirmą kartą išleistos „Lyrikos knygos“ Kelne. Iš viso buvo daugiau kaip 50 leidimų. 1632 m. Antverpene išleistos knygos antraštinį puslapį puošė graviūra, sukurta pagal Pauliaus Rubenso piešinį.
1618-1622 m. – pirmasis Sarbievijaus kūrybos laikotarpis. Rašo panegirikas, sukūria keletą epitalamijų.
1623-1625 m. Sarbievijus praleidžia Romoje. Italijos kultūra, antikinė architektūra, skulptūra, dailės kūriniai, Antikos rašytojų rankraščiais ir literatūra turėjo lemiamos reikšmės poeto kūrybai. Savo mokytoju ir dvasios vadovu jis pasirinko Horacijų. Romoje parašyti eilėraščiai buvo įtraukti į pirmąjį M. K. Sarbievijaus rinkinį „Trys lyrikos knygos“ (Lyricorum libri tres) išleistą 1625 m.
1626-1635 m. parašyti ir išleisti visi svarbiausi M.K.Sarbievijaus kūriniai. Tai antikinių ar biblinių tekstų parodijos ir palinodijos.
1627 m. Motiejus Sarbievijus parašė studiją „Pagonių dievai“, kurioje, be senovės lietuvių mitologijos, pateikia žinių apie dangaus kūnų garbinimą.
