Lenkija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lenkija yra Vidurio Europos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, šiaurėje – su Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai apibūdinami kaip strateginė partnerystė.

Turinys 1 Istorija 2 Politinė sistema 3 Administracinis suskirstymas 4 Geografija 4.1 Didžiausi miestai 5 Ekonomika 6 Demografija 7 Šventės

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Lenkijos istorija

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., o jos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija. Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų valstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinti respublika pateko carinės Rusijos įtakon.

Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis (nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai).

I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t.y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (1919-1920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918-1922 m. buvęs „Lenkijos valstybės viršininku“.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė hitlerinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga; to paties mėnesio pabaigoje šios dvi valstybės pasidalino buvusios Lenkijos teritoriją.

Per II pasaulinį karą Lenkija patyrė milžiniškų demografinių ir ekonominių nuostolių. Po karo SSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip savotišką kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė nemažą buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). 1952 m. SSRS ginkluotųjų pajėgų jau 1944-1945 m. okupuota Lenkija buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos nare.

XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą.

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Lenkijos politinė sistema

Lenkija yra demokratinė respublika. Joje galioja 1997 m. priimta konstitucija.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudaryta iš 460 narių žemutinių rūmų – seimo (Sejm) ir 100 narių aukštutinių rūmų (senato).

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Lenkijos vaivadijos

Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo):

• Didžiosios Lenkijos vaivadija (Wielkopolskie)
• Kujavijos Pamario vaivadija (Kujawsko-Pomorskie)
• Liublino vaivadija (Lubelskie)
• Liubušo vaivadija (Lubuskie)
• Lodzės vaivadija (Łódzkie)
• Mazovijos vaivadija (Mazowieckie)
• Mažosios Lenkijos vaivadija (Małopolskie)
• Opolės vaivadija (Opolskie)
• Pakarpatės vaivadija (Podkarpackie)
• Palenkės vaivadija (Podlaskie)
• Pamario vaivadija (Pomorskie)
• Silezijos vaivadija (Śląskie)
• Šventojo Kryžiaus vaivadija (Świętokrzyskie)
• Vakarų Pamario vaivadija (Zachodnio-Pomorskie)
• Varmijos Mozūrų vaivadija (Warminsko-Mazurskie)
• Žemutinės Silezijos vaivadija (Dolnośląskie)

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Lenkijos geografija

Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.

Aukščiausia viršūnė – Rysy yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai sudaro 28 proc. teritorijos.

[taisyti] Didžiausi miestai

• Varšuva (Warszawa) – 1 697 600 gyventojų (2005 m. gruodžio 31 d.)
• Lodzė (Łódź) – 767 600 gyventojų
• Krokuva (Kraków) – 756 600 gyventojų
• Vroclavas (Wrocław) – 635 900 gyventojų
• Poznanė (Poznań) – 567 900 gyventojų
• Gdanskas (Gdańsk) – 458 100 gyventojų
• Ščecinas (Szczecin) – 411 200 gyventojų
• Bydgoščius (Bydgoszcz) – 366 100 gyventojų
• Liublinas (Lublin) – 355 000 gyventojų
• Katovicė (Katowice) – 317 600 gyventojų
• Balstogė (Białystok) – 294 800 gyventojų
• Gdynia – 252 800 gyventojų
• Čenstakava (Częstochowa) – 246 900 gyventojų
• Radomas (Radom) – 227 000 gyventojų
• Sosnovecas (Sosnowiec) – 226 000 gyventojų
• Kelcė (Kielce) – 208 200 gyventojų
• Torūnė (Toruń) – 208 000 gyventojų
• Glivicė (Gliwice) – 199 500 gyventojų
• Zabrze – 191 300 gyventojų
• Bytomas (Bytom) – 187 900 gyventojų
• Belsko-Biala – 176 900 gyventojų
• Olštynas (Olsztyn) – 174 500 gyventojų
• Žešuvas (Rzeszów) – 163 100 gyventojų

Vikiteka: Lenkija – Iliustracijos, vaizdo ir garso įrašai, susiję su straipsniu

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Lenkijos ekonomika

Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai. Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių. Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių veiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas €13,5 mlrd. iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. Lenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą. Didėjanti eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. Bvp vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie €10,7 mlrd. paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.

Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.

[taisyti] Demografija

Pagrindinis straipsnis: Lenkijos demografija
Lenkijos tikinčiųjų dauguma (95%; praktikuojančių – 75%) yra katalikai.
Be lenkų (2002 metų duomenimis – 96,74%), šalyje dar gyvena vokiečiai, baltarusiai, ukrainiečiai (apie 30 000), lietuviai bei žydai.

[taisyti] Šventės

Nacionalinė šventė – lapkričio 11 d. (nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. diena).

Šalių sąrašas | Europa

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikano Miestas | Vengrija | Vokietija Kiti politiniai vienetai: Abchazija | Azorai | Čečėnija | Gibraltaras | Farerų salos | Kalnų Karabachas | Kosovas | Padniestrė | Pietų Osetija | Sylendas | Svalbardas

Europos Sąjunga (ES)
Airija | Austrija | Belgija | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Kipras | Latvija | Lenkija | Lietuva | Liuksemburgas | Malta | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Vengrija | Vokietija
Kandidatės: Kroatija | Makedonija | Turkija
Potencialios kandidatės: Albanija | Bosnija ir Hercegovina | Juodkalnija | Serbija

taisyti	Šiaurės Atlanto Aliansas (NATO)
Belgija | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Islandija | Ispanija | Italija | JAV | Jungtinė Karalystė | Kanada | Latvija | Lenkija | Lietuva | Liuksemburgas | Nyderlandai | Norvegija | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Slovakija | Slovėnija | Turkija | Vengrija | Vokietija

---