Oskaras Minkovskis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Oskaras Minkovskis (Oskar Minkowski, 1858 m. sausio 13 d. Aleksote – 1931 m. birželio 18 d. Visbadene) – vokiečių patofiziologas, terapeutas. Matematiko ir fiziko Hermano Minkovskio brolis.
[taisyti] Biografija
1867 m. pradėjo mokytis Kauno gubernijos gimnazijoje. 1872 m. su šeima persikėlė gyventi į Karaliaučių, kur įstojo į Senamiesčio gimnaziją. Vėliau studijavo mediciną Strasbūro ir Fryburgo universitetuose. Medicinos daktaro disertaciją apgynė Karaliaučiuje.
Dirbo, vėliau profesoriavo, nuo 1888 m. – Strasbūro, nuo 1904 m. – Kelno, nuo 1905 m. – Greifsvaldo, nuo 1909 m. – Breslau universitetuose. 1926 m. išėjo į pensiją.
[taisyti] Darbai
O. Minkovskis tyrinėjo tuo metu nepagydomą ligą – cukrinį diabetą, išaiškino kasos vaidmenį. 1889 m. kartu su Jozefu fon Meringu eksperimentais įrodė, kad diabetas išsivysto dėl kasos pažeidimo. Atradimas atvėrė kelią išskirti kasos hormonui – insulinui ir leido jį sukurti.
1887 m. O. Minkovskis nustatė hipofizio vaidmenį akromegalijos atradimui. Jis tyrinėjo kepenų veiklą, šlapimo ir pieno rūgšties apykaitą, podargos patogenezę.
1900 m. ištyrė ir aprašė 8 hemolizinės anemijos atvejus, pasireiškiančius paveldima chroniška gelta. O. Minkovskio ir šį hemolizinės anemijos atvejį aprašiusio prancūzų terapeuto Šorafo garbei liga vadinama Minkovskio-Šorafo liga.
Po O. Minkovskio mirties buvo surinkti jo moksliniai darbai: 14 monografijų, straipsniai vadovėliams, daugiau nei 170 publikacijų ir paskaitų.
