Pagonys
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pagonys – monoteistinių Judaizmo, Krikščionybės ir Islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų religijų, paprastai politeistinių, atstovus. Paprastai pagonimis vadinami senųjų Europos religijų atstovai, o Afrikos ir kitų ankstyvųjų religijų atstovai apibūdinami kaip animistai pagal jų tikėjimą.
Europoje pagonybė yra jau beveik išnykusi; egzistuoja ji tik vadinamosios neopagonių grupės; tačiau dėl senųjų religijų šventraščių nebuvimo ir vientisos tradicijos Europoje neišlaikymo, iš esmės, kritikų nuomone, neopagonių tikėjimai greičiausiai daugiau ar mažiau skiriasi nuo tikrųjų pagonių išpažintųjų.
Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – naudotas apibūdinant neapsišvietusius žmones, tamsuolius. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys).
