Pagrindinė plokštė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pagrindinė plokštė (angl. mainboard), sisteminė plokštė – spausdintinė plokštė, naudojama, kaip montažo pagrindas kompiuteryje. Pagrindinė plokštė yra viena iš pagrindinių asmeninio kompiuterio techninės įrangos dalių. Superkompiuteriuose vietoje pagrindinių plokščių dažniau naudojamos kitos konstrukcijos, pvz., montažinės šynos.
Svarbiausia pagrindinės plokštės funkcija – duomenų magistralių, apjungiančių procesorių, atmintį ir įvairius prietaisus, realizacija. Be šios, pagrindinė plokštė atlieka ir kitas būtinas funkcijas:
- Į šiuolaikines pagrindines plokštes gamykloje įmontuojami labiausiai reikalingi montažo elementai:
- procesoriaus lizdas (arba lizdai)
- atminties jungtys
- PCI jungtys, skirtos įvairiems papildomiems įrenginiams
- AGP jungtis (kartais – kelios jungtys), dažniausiai skirta vaizdo plokštei
- Kitų (ISA, EISA, ir t.t.) kortų jungtys
- Į motininę plokštę integruotų įrenginių išvadai
- Taip pat – dažniausiai naudojami įrenginiai (dažniausiai realizuoti, kaip mikroschemų rinkinio (Chipset) dalis):
Kai kada į pagrindines plokštes būna įlituojamos ir pagrindinės kompiuterio techninės įrangos dalys: procesorius ir atmintis, kai kuriais atvejais (nešiojamuose ir delniniuose kompiuteriuose) – ir periferinė įranga, pvz., klaviatūra.
