Paleobotanika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Paleobotanika (gr. paleo – senas, votany – augalas) – paleontologijos šaka, užsiimanti augalų likučių išskyrimu iš geologinių darinių, jų identifikavimu, tarpusavio ryšių ir ryšių su dabartiniais augalais, jų aplinkos nustatymu, įvairių geologinių periodų augalų pasiskirstymo žemėje dėsnius.
Pagal tyrimo objektą paleobotanika skirstoma į:
- Ichnofitologija – tiria iškastinių augalų stiebus, lapų atspaudus
- Paleostomatografija – tiria iškastinių augalų [[epidermis|epidermį
- Paleodiasporologija – tiria iškastinių augalų sėklas
- Paleoksilologija – tiria iškastinę medieną
Dar skiriama:
- Sistematinė paleobotanika – tiria iškastinių augalų sistematiką
- Morfologinė paleobotanika – tiria iškastinių augalų išorinę ir vidinę sandarą.
Paleobotanika glaudžiai susijusi paleoekologija, užsiimančia priešistorinių ekosistemų rekonstravimu.
