Stiebas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Stiebas – augalo antžeminė dalis, jungianti šaknis su lapais. Pagrindinė jo funkcija yra išlaikyti lapus, žiedus ir vaisius, tiekti jiems maistingąsias medžiagas ir kiek įmanoma labiau paskleisti juos erdvėje, kad gautų daugiau šviesos ir oro.

Stiebai būna išsišakoję ir nešakoti, plonyčiai ir visai stori, sausi lyg šiaudai ir sultingi, sumedėję ir kieti. Jie gali šliaužti, vyniotis ar kabintis.

Tiesiai iš stiebo gali išaugti jauni augalėliai – ataugos. Kai jie išleidžia šaknis, gali būti atskirti nuo motininio augalo ir pasodinti (agava, chlorofitas).

Šviesoje lapai gamina asimiliatus – cukrus, krakmolą, kurie stiebo žievės indais perduodami į šaknis. Šaknų iš dirvos paimtos mineralinės ir susintetintos medžiagos stiebo medienos indais keliauja į lapus bei vaisius. Tokia stiebo funkcija labai svarbi, dėl to jį reikia saugoti, kad nesužalotų, nepagraužtų pelės, kiškiai, nenušaltų ir pan.

• Bamblys – sustorėjusi stiebo dalis, prie kurios laikosi lapai. Kai kurių augalų (gvazdikiniai) bambliai itin sustorėję.
• Tarpubamblys – stiebo sritis tarp bamblių, sustorėjusių stiebo dalių, iš kurių išauga lapas.
• Brazdas – dviskilčių augalų gyvų besidauginančių ląstelių sluoksnis tarp stiebo, žievės ir medienos indų. Brazdo ląstelėms dauginantis į išorės pusę, toliau formuojasi žievės audiniai, o į vidaus pusę – medienos audiniai, taip stiebas storėja (metinės rievės).
• Filokladija – pakitęs augalo stiebas, atliekantis lapo funkcijas (lapiniai kaktusai epiphyllum).
• Kamienas – daugiametis, dažnai sumedėjęs ir labai storas, šakotas ar nešakotas, žiemą neapmirštantis ūglis.
• Sukulentas – sultingas, mėsingas, storas stiebas. Turi daugiamečiai augalai, augantys sausringose vietovėse (kaktusas).
• Šiaudas – žolinis stiebas, būdingas varpiniams ir viksviniams augalams. Gali būti apvalus ir dažnaiausiai tuščiaviduris arba tribriaunis ir užpildytas šerdimi (kukurūzas, cukrašvendrė – su šerdimi). Didžiųjų varpinių augalų (bambukas) stiebai ilgi, tvirti, stori ir sumedėję.

[taisyti] Skirstymas

Pagal stiebo pobūdį augalai skirstomi į medžius, krūmus, medžiakrūmius, puskrūmius ir žoles.

• Medis (vedantis valgomus vaisius – vaismedis) – paprastai turi vieną sumedėjusį stiebą. Centrinė medžio stiebo dalis yra liemuo, kuris prasideda nuo šaknies kaklelio ir baigiasi viršutiniu ūgliu arba grupe viršutinių šakų. Žemutinė liemens dalis iki pirmosios šakos yra kamienas, nuo pirmosios šakos iki viršūnės – vidurinioji dalis, arba vainiko liemuo, o nuo viršūninio atsišakojimo aukštyn – viršūnė. Liemens vidurinioji dalis su šakomis yra vainikas. Daugelio suaugusių medžių viršūnės nėra, nes liemens viršutinėje dalyje auga kelios maždaug vienodo augumo viršutinės šakos. Šaknies kaklelis yra tarpinė dalis tarp šaknų ir stiebo.
• Krūmas – daugiametis augalas sumedėjusiai ūgliais, būdingu šaknijimusi beveik nuo pat žemės ir turintis keletą ar keliolika įvairaus amžiaus stiebų. Senus stiebus pakeičia kas metai išaugantieji nauji stiebai (serbentų, agrastų, lazdynų). Išaugę stiebai šakojasi.
• Medžiakrūmis – daugiametis sumedėjęs augalas, turintis kelis medžio tipo stiebus. Skirtingai negu krūmų, stiebai yra vienodo amžiaus ir nauji pakaitiniai neauga (kai kurios vyšnios, slyvos, šaltalankiai, gudobelės).
• Puskrūmis – daugiametis augalas, kurio sumedėjusi tik žemutinė stiebo dalis, o viršūnė žolinė (mėlynė, pelargonija).
• Žolės – nesumedėję augalai. Iš uoginių žolių geriausiai žinomos braškės ir žemuogės.
• Liana – dirvoje įsišakniję augalai su lyno pavidalo sumedėjusiais kamienais, kurie stiebiasi į šviesą lipdami, rangydamiesi ar kopdami aukštyn ir leisdami šaknis (monstera, filodendras, skindapas).