Palpigradai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Palpigradi | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||
|
Palpigradai (lot. Palpigradi) – nedidelis bestuburių gyvūnų būrys, priklausantis voragyvių klasei. Taip pat žinomi mikro botaginio skorpiono vardu (angl. microwhip scorpion). Tai dar nepakankamai ištirtas būrys ir apie jį nėra labai daug žinoma.
Turinys |
[taisyti] Sandara
Palpigradai iš tolo savo išorine išvaizda primena telifonus, tačiau atidžiau pažvelgus galima pamatyti ryškius skirtumus. Tai labai maži padarai, jų ilgis svyruoja vos nuo 0,5 iki 3 mm. Kūnas pailgas, blyškios spalvos ir labai segmentuotas, užsibaigiantis nariuota vytelės pavidalo uodega (flagellum). Galvakrūtinės priekinė dalis iki paskutinių dviejų kojų porų padengta ištisiniu skydu. Toliau likusi kūno dalis, kartu ir pilvelis, segmentuoti. Cheliceros palyginus ilgos, trinarės, su žnyplėmis. Skirtingai nuo telifonų palpigradų pedipalpai nėra tokie išsiskiriantys ir skirti ne jutimui, o atstoja kojas ir naudojami judėjimui. Iš čia ir kilęs būrio pavadinimas, reiškiantis „čiuopikliakojai“. Priekinė galūnių pora, kaip ir telifonų, žiužiakojų, solpūgų ir šizomidų, virtusi į jutimo organus. Likusios trys kojų poros skirtos judėjimui. Kūnas tankiai padengtas jutiminiais plaukeliais, turbūt ši funkcija yra labai svarbi gyvūnams. Vidinė sandara išsaugojo nemažai primityvių detalių. Gyvūnai turi žarnyną, šalinimo liaukas, raumeninių audinių. Dauguma pedipalpų neturi atskirų kvėpavimo organų, jie kvėpuoja pro savo kūno dangą ir tai susiję su jų gyvenamąja aplinka (drėgnas dirvožemis). Tačiau kai kurios rūšys turi trachėjas arba netgi tipinius voragyvių plaučius. Akių neturi.
[taisyti] Elgesys
Kolkas yra labai mažai žinoma apie šių gyvūnų elgesį. Manoma, kad kaip ir kiti voragyviai, jie yra plėšrūnai, mintantys labai smulkiais vabzdžiais. Buvo pastebėta, kad jie gali išsiurbti įvairių nariuotakojų kiaušinius. Dėl šios priežasties ir neįprasto voragyviams burnos aparato daroma prielaida, kad jie gali būti būtent kiaušinių siurbikai.
[taisyti] Dauginimasis
Kaip ir elgesys, taip ir dauginimasis yra mažai ištirtas. Žinoma, kad patelė deda iki kelių didelių kiaušinių. Dauginimosi periodas nesezoninis ir gana dažnas. Išsiritę jaunikliai panašūs į suaugusius, greitai bręsta, po išsinėrimų įvyksta tik nedideli sandaros pakitimai (nežymiai pasikeičia ilgis, plaukelių skaičius).
[taisyti] Geografinis paplitimas
Palpigradai daugiausia paplitę šiltuose ir drėgnuose regionuose, randami Pietų Europoje, Afrikoje, Pietryčių Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. Gyvena drėgname dirvožemyje ir po jame esančiais akmenimis, kai kurios rūšys randamos olose. Nepaisant to, kad jie mėgsta drėgmę, tiesioginiai vandens lašai jiems pavojingi, nes nuo jų kūno danga lengvai permirksta. Į paviršių gali iškilti tik esant padidėjusiai dirvožemio drėgmei, vėliau vėl įsikasa gilyn. Nors ir yra akli, jie jautriai reaguoja į šviesą ir slepiasi tamsiose vietose.
Į Lietuvą palpigradai gali patekti kartu su egzotiškais augalais, todėl jie gali būti randami botanikos soduose ar dirvožemyje, kur auginami jų gyvenamųjų vietų augalai. Vietinių rūšių nėra, nes čia jiems netinkamas klimatas.
[taisyti] Klasifikacija
Iki 2000 buvo aprašytos apie 80 viso pasaulio rūšių, priklausančios vienai ir tai pačiai Eukoeneniidae šeimai, kurioje yra keturios gentys.
