Retorika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Retorika (iš graikų ρητωρ, rhêtôr, oratorius) – vienas iš trijų pirmųjų laisvųjų menų (šalia dialektikos ir gramatikos) Vakarų kultūroje. Senovėje ir Viduramžiais tiek retorika, tiek dialektika siekė buvo suprantamos kaip siekis būti įtikinamu. Šiais laikai retorika suprantama kaip įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota dialektine tvarka.
[taisyti] Retorikos rūšys
- Proginė
Giriamosios, peikiamosios kalbos; Remiamasi gerumo ir blogumo kategorijomis.
- Politinė, svarstomoji
Įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios; Naudingumo ir žalingumo.
- Teisinė
Kaltinamosios ir ginamosios; Teisingumo ir neteisingumo.
[taisyti] Senovės Graikija
Vakarietiškas retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus.
Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Corace (Sirakūzai). Vėliau retorikos mokymas persikėlė iš Sicilijos į Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti sofistais. Tarp jų žinomiausi buvo Protagoras, Gorgijas (427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į Atėnus) ir Isokratas. Dėl to reorika ilgai išliko artimai susijusi su filosofija.
Platonas sofistus griežtai kritikavo, teigdamas, kad jie užsiima tuščiažodžiavimu.
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
