Romėniški skaičiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Romėniški skaičiai – skaičių sistema naudota Senovės Romoje, adaptuota iš etruskų. Romėniški skaičiai žymimi raidėmis, vienas skaičius gali būti užrašytas vienos ar daugiau raidžių kombinacija.
Romėniški skaičiai dažniausiai rašomi didžiosiomis raidėmis ir neretai naudojami žymėti eiliškiems įvykiams kaip amžiai, skyriai, kūrinio kita dalis.
[taisyti] Žymėjimas
Pagrindiniai septyni skaičiai:
- I arba i – 1,
- V arba v – 5,
- X arba x – 10,
- L arba l – 50,
- C arba c – 100 (centum – „šimtas“),
- D arba d – 500,
- M arba m – 1000 (mille – „tūkstantis“).
Skaičių kombinacijos sudaromos laikantis tam tikrų taisyklių.
- II arba ii – 2,
- III arba iii – 3,
- IV arba IIII arba iiii – 4,
- VI arba vi – 6,
- VII arba vii – 7,
- VIII arba viii 0 8,
- IX arba ix – 9.
Didesni skaičiai sudaromi braukiant brūksnį viršuje, kuris reiškia padauginimą iš 1000:
- V – 5 tūkstančiai
- X -10 tūkstančių
- L – 50 tūkstančių
- C – 100 tūkstančių
- D – 500 tūkstančių (pusė milijono)
- M – Milijonas
Dar didesni skaičiai sudaromi braukiant dvigubą brūkšnį viršuje arba vieną apačioje, kas reiškia padauginimą iš 1000 000. Standarto nėra. Pvz., 10 milijonų bus žymima (X).
