Rumšiškės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rumšiškės

Rumšiškės

Koordinatės

54°51'50″ š. pl.
24°13'00″ r. ilg.

Artimiausias miestas

Kaunas (14 km į V)
Žiežmariai (16 km į PR)

Savivaldybė

Kaišiadorių rajonas

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Rum̃šiškės
Kilmininkas:	Rum̃šiškių
Naudininkas:	Rum̃šiškėms
Galininkas:	Rum̃šiškes
Įnagininkas:	Rum̃šiškėmis
Vietininkas:	Rum̃šiškėse

Rumšiškės – nedidelis miestelis prie Kauno marių, Kauno marių RP, Kaišiadorių rajono vakaruose; seniūnijos centras. Garsėja savo liaudies buities muziejumi (atidarytas 1974 m.), kuris yra didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje (yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų). Yra medinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1860 m., su varpine), poeto Jono Aisčio muziejus, A. Baranausko vidurinė mokykla. Prie miestelio yra sengirė, vakaruose į Kauno marias įteka Praviena, yra poilsiavietės prie marių kranto.

[taisyti] Istorija

1775 m. karalius Stanislovas Augustas sudarė valstybinę komisiją, kuri pavedė talentingam matematikui Pranciškui Norvaišai vadovauti Nemuno slenksčių ties Rumšiškėmis valymui nuo akmenų. Jo iškviesti narai iš Anglijos, iškėlę didžiausius akmenis, daug prisidėjo prie laivybos pagerinimo. Gerokai vėliau (1890 m.) nemažai iš rėvų iškeltų akmenų buvo panaudota Kauno tvirtovės statybai.

Tikrąsias Rumšiškes rusai sunaikinę: sudeginę, kai statė Kauno HE, jos liko dugne Kauno marių. Dabartinės Rumšiškės – naujai pastatytas miestelis, iš senojo tik bažnyčia belikus. 1998 m. rugsėjo 14 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.

[taisyti] Liaudies buities muziejus

Šis etnografinis muziejus mena XVIII-XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai ir kiti liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 4 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai.

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LTSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.

1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnas iš Dzūkijos. 1974 m. birželio 22 d. muziejus atidarytas, jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.

Po nepriklausomybės atgavimo muziejaus finansavimas sumažėjo. Daugiausia pajamų gaunama per kalendorines šventes – Užgavėnes, Velykas, Atvelykį, Jurgines, Sekmines, Kalėdas. Muziejuje galima pajodinėti ar pavažnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička.