Smalininkai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Kitos reikšmės – Smalininkai (reikšmės).
| Smalininkai | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
  |
||||||||||||||||
| Valstybė: | Lietuva | |||||||||||||||
| Savivaldybė: | Jurbarko rajono savivaldybė | |||||||||||||||
| Gyventojų (2006): | 642 | |||||||||||||||
|
||||||||||||||||
Smalininkai – miestas Lietuvos pietvakariuose, Jurbarko rajone, tarp Jurbarko (12 km) ir Viešvilės (14 km). Seniūnijos centras. Mieste yra 12 gatvių, didžiausia Lietuvoje ąžuolų alėja, taip pat seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis.
Smalininkai įsikūrę dešiniajame Nemuno krante. Mieste yra Šv. Juozapo bažnyčia (įrengta 1935 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia, technologijų ir verslo mokykla, L. Meškaitytės pagrindinė mokykla, specialioji mokykla, kultūros namai, ambulatorija.
Turinys |
[taisyti] Istorija
Tiksli Smalininkų įkūrimo data nežinoma. Pirmieji paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose atsiranda XV a. 1945 m. tapo miesto tipo gyvenviete.
[taisyti] Pavadinimo kilmė
Apie Smalininkus nuo seno buvo girios. Vietos gyventojai iš medžių sakų gamino smalą, todėl vietovė pradėta vadinti Smaliais, o vėliau – Smalininkais.
[taisyti] Nemuno sekluma
Padavimai byloja, kad ties Smalininkais skersai Nemuno ėjo sekluma, dėl kurios vandeniui nusekus dažnai užkliūdavo upe plaukiantys laivai, sukeldami daug rūpesčių laivininkams. Pasakojama, kad iki kryžiuočių laikų pakrantėje stovėjo puiki ir garsi pilis, kurioje gyveno turtingas ir galingas kunigaikštis, turėjęs visko, tik dukters trūko. Todėl Laima jį apdovanojo ir dukteria. Tačiau Laumė iš pavydo ir keršto slapta pasiuntė kūdikėliui puikiausio audimo drabužėlį – jis turėjo vaikelį padaryti pačiu gražiausiu. Mergaitė augo, gražėjo, žavėjo visus savo grožiu, betgi dėl to grožio į pilį pradėjo eiti daugybės smalsuolių ir įsimylėjusių vaikinų. Kunigaikščio pilis nebeteko ramybės.
Galiausiai vienas jaunikaitis pratarė kunigaikštytei: „Tu graži kaip niekas kitas, bet tavo širdis kaip ledas. Esi tarytum voras, kuris besiartinančius prie tinklo pagauna ir stumia pražūtin. Kad mūsų kančios pasibaigtų, pasakyki, kurį iš mūsų renkiesi?“ Panelė lengvabūdiškai atsakė: „Prižadu ranką tam, kuris dar vasarai nesibaigus viena nakčia pastatys per Nemuną ledinį tiltą ir pats pervažiuos juo į mano pusę“. Išgirdę tai, jaunuoliai vienas po kito ėmė palikti pilį, o kunigaikštis ėmė atgauti ramybę.
Paupyje pagyvėjo darbai, buvo kertami medžiai, riogsojo nugenėtų medžių krūvos, storos lentos ir rąstai. Pilies valdovas su sūnumi vis aplankydavo Perkūno ąžuolą ir atnešdavo didelių aukų. Vieną naktį pilėnus išgąsdino smarki perkūnija – audra kriokdama siautė, rovė medžius su šaknimis, draskė stogus. Iš dangaus prapliupo smarkūs ledai, kad net pilies languose neliko nė vieno sveiko stiklo. Audra siuto visą naktį be paliovos.
Saulei prašvitus ir audrai aprimus kunigaikštis išėjo apsidairyti po apylinkes ir pamatė žmones, nustebusiais veidais žiūrinčius upės pusėn ir šūkaujančius: „Ledo tiltas! Ledo tiltas!“ Žmonės džiūgavo, galėdami važiuoti šiuo tiltu. Šaunus vežimas sunkiai sulaikomais žirgais riedėjo ledo tiltu ir artinosi prie pilies. Pilin atskriejo jaunikaitis ir labai mandagiai sveikindamasis ryžtingai įžengė į kambarį. Be ilgos įžangos jis pasakė: „Kilnioji kunigaikštyte, tavo sąlyga išpildyta. Dabar reikalauju, kad laikytumeisi pažado ir duotumei savo ranką“. Nors mergelė bandė atsikalbinėti, tačiau viskas baigėsi gražiomis vestuvėmis.
O audros per naktį pastatytas tiltas neatlaikė pavasario potvynio ir jį nunešė ledai. Ties nugrimzdusiais rąstais srovė dugne sunešė daug smilčių ir atsirado sekluma.
[taisyti] Šaltinis
- Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.
[taisyti] Nuorodos
 |
Šis straipsnis apie Lietuvos gyvenvietę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
